Gyvenimas su trauma

Koks lengvas paukščio skrydis...Tikriausiai panašiai skrenda mūsų sielos, kada yra įkvėptos, džiugios, kupinos palaimos, kada jomis yra tinkamai pasirūpinta... O kas nutinka tuo atveju, kai siela nebegali skristi, kai didžiąją gyvenimo dalį ji stengiasi, bet negali išskleisti sparnų? Šioje vietoje didesnį dėmesį skirsime autentiškumo ir prieraišumo stokai, iš kur ir kyla trauma.

Traumos šaknys

Graikų kalboje žodis trauma reiškia žaizdą, sužeidimą. Šiame apibrėžime apie traumą kalbama kaip apie fizinį organizmo pažeidimą (pavyzdžiui, šuns įkandimas, kojos lūžis ir pnš.), tačiau tai nėra vienintelis apibrėžimas, kuriuo gali būti apibūdinama trauma.

Trauma gali būti tiek fizinė, tiek psichologinė. Šioje vietoje galima paminėti, kad nemažas skaičius žmonių traumą asocijuoja su dalyvavimu kare, gamtos kataklizmų patyrimu (žemės drebėjimai, viesulai, ugnikalnių išsiveržimai). Tačiau trauminė patirtis taip pat gali atsirasti ir išgyvenant artimųjų netektis, patiriant prievartą (seksualinę, psichologinę, fizinę) ir kitus siaubą, baimę keliančius įvykius. Priešingai nei fizinė trauma, psichologinės traumos padariniai gali išlikti ir kūnui jau pagijus.

Šiame straipsnyje traumos sąvoka bus nagrinėjama iš psichologinės traumos apibrėžimo pozicijos, daugiau dėmesio skiriant autentiškumo ir traumos ryšiui nagrinėti.

Žmonės gali būti sužeidžiami įvairiais būdais. Retai kada susimąstoma apie iš pirmo žvilgsnio atrodytų „nekaltus“ ir nereikšmingus veiksnius, tokius kaip autentiškumo (buvimas savimi, pagarba sau) nebuvimas bei prieraišumo stoka. Siekiant aiškumo, panagrinėkime vaikystės laikotarpį. Kartais, traumai atsirasti užtenka, kad vaikas nenorėtų būti savimi ir neturėtų su kuo pasikalbėti, pasidalinti savo patiriamais išgyvenimais. Pavyzdžiui, jei patyręs fizinį smurtą vaikas yra paliekamas vienas, su juo nesikalbama ir neaptariami patirti vaiko išgyvenimai, vaikas su savo patyrimais, t.y. emocijomis yra paliekamas vienas. Deja, vaikas nėra pajėgus susitvarkyti su savo emocijomis, suprasti to, kas įvyko, nes dar neturi streso įveikos įgūdžių ir yra pažeidžiamas. Dėl to dažnu atveju ne tiek pats traumuojantis įvykis, kiek vaiko palikimas su jo emocijomis ir išgyvenimais sukelia vaikui traumą. Tokioje situacijoje yra būtinas brandaus suaugusiojo įsikišimas ir pokalbis su vaiku padedant įveikti emocinius išgyvenimus. Nereikia pamiršti, kad pagalba įveikti sunkius išgyvenimus ir emocijas yra reikalinga ir suaugusiajam. Patyręs emociškai stiprų išgyvenimą žmogus, nepaisant jo amžiaus ir patirties, neturėtų būti paliekamas vienas.

Kalbant apie autentiškumo nebuvimą kaip traumuojantį veiksnį, tai reikėtų suprasti kaip savęs nepriėmimą, kuris gali paskatinti negalėjimą būti svarbiam ir naudingam visuomenėje, nors žmogus nori ir galėtų pasitarnauti kitiems. Tai galima laikyti ir nemeilės sau išraiška, kada norima būti kažkuo kitu tik ne savimi. Mažiems vaikams yra būdingas kito asmens, pvz.: suaugusiojo imitavimas, jo elgesio modeliavimas. Tai yra normalu. Normalumo ribos yra peržengiamos tuomet, kai vaikas arba suaugusysis nepriima savęs dėl tam tikrų savybių, patirčių ir deda pastangas, kad taptų kitu žmogumi tik ne savimi. Tai galima įsivaizduoti kaip vidinį kalėjimą, iš kurio patys sau neleidžiame ištrūkti. Situacija, kurios metu mergaitė nori būti kaip mama, t.y. atkartoja jos elgesį, pavyzdžiui virtuvėje, nėra riziką keliantis elgesys. Tačiau jei mergaitė imituoja mamą ar kitą žmogų kalbėdama, jog nenori būti savimi, išreiškia pasibjaurėjimą kai kuriomis savo savybėmis, tai gali būti rizikos veiksnys ne tik žemai savivertei atsirasti, bet ir prarasti autentiškumą, t.y. buvimą savimi.

Kalbant apie prieraišumo stoką kaip traumuojantį veiksnį, tai gali sukelti tėvų nedėmesingumas, kuomet tėvai yra pernelyg užsiėmę savo darbais ir neskiria vaikui pakankamai dėmesio. Atrodytų viskuo aprūpintas vaikas, tik ne tėvų dėmesiu, gali būti traumuojamas ir patirti traumos pasekmes visą gyvenimą. Jei vaikas nesulaukia dėmesio, kai nori ką nors pasakyti, papasakoti, pasidžiaugti, jis lieka vienas ir patiria atstūmimą iš pačių artimiausių žmonių. Nesuprasti vaiko jausmai, nepatenkinti saugumo, meilės, priklausymo poreikiai, prisiimta atsakomybė už tėvų emocijas psichologiškai sužaloja vaiką. Dar daugiau, santykio šeimoje nebuvimas, t.y. „susvetimėjimas“ tarp artimų žmonių: šiltų žodžių, apkabinimų ir padrąsinimo trūkumas taip pat gali sukelti traumą.

Traumos pasekmės

Tikriausiai nenuostabu, kad trauma skirtingus žmones paveikia skirtingai, nes kiekvieno iš mūsų reakcija į stresorius yra skirtinga, be to, skiriasi ir nervų sistemos jautrumas. Vienas labiausiai paplitusių reiškinių, kurį galima laikyti traumos pasekme, tai - priklausomybės. Nesvarbu, kokio tipo jos būtų – valgymo, narkotikų, alkoholio, sekso ar rūkymo – visos jos gali rodyti, jog asmuo yra traumuotas. Manoma, jog priklausomybės – tai būdas prisitaikyti prie skausmą keliančio pasaulio, pajusti bent trumpalaikį malonumą, kuris padėtų išgyventi. Taigi už kiekvieno priklausomo elgesio gali slypėti didžiulis skausmas, su kuriuo asmuo nepajėgia išbūti. Tuo tarpu priklausomybė palengvina buvimą su skausmu. Ir tai tikriausiai nekelia pasipiktinimo, tik užuojautą – juk visi mes vengiame skausmo, jo nenorime ir dažnai elgiamės taip, kad jo nejaustume. Kalbant apie traumą patyrusį žmogų, skausmo čia yra dar daugiau. Taigi tik nuo mūsų požiūrio priklauso, kaip mes suvoksime priklausomą žmogų ir kaip su juo elgsimės.

Taip pat žinoma, kad trauma sukelia atsiskyrimą nuo savo išgyvenimų (emocijų vengimas, nežinojimas, kaip elgtis su emocijomis). Neretai asmuo, patyręs trauminį išgyvenimą, atsiriboja nuo tam tikrų emocijų arba jausdamas emocijas nemoka jų suvaldyti, neadekvačiai į jas reaguoja. Pavyzdžiui, traumuoto asmens atsakas į kito žmogaus verksmą gali būti pyktis ir pasibjaurėjimas, arba pastangos nustelbti neigiamas emocijas draudimu neverkti, neliūdėti. Tai nėra adekvati reakcija į verkimą. Veikiau, tai siekis neleisti kitam, tuo pačiu ir sau, patirti liūdesį, išgyventi silpnumą.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista ir nesuprantama, kodėl žmogus nepriima tam tikrų emocijų, patiria didžiulį diskomfortą išgyvendamas liūdesį, nerimą arba bijo pradėti verkti, nemoka nusiraminti... Negebėjimas priimti savo išgyvenimų ir juos suvaldyti taip pat susijęs su skausmu. Turėtume suprasti, kad tokiam žmogui būti savimi yra per skausminga t.y. per daug skausmo ir pasimetimo sukelia išgyventas nerimas, liūdesys, baimė, nors visa tai natūralu ir būdinga kiekvienam žmogui. Emociją tapatinti su skausmu reiškia nepriimti jos, vengti ir slopinti. Tokias reakcijas į emocijas gali lemti ankstyvosios neigiamos vaikystės patirtys, pavyzdžiui, žeidžiančios tėvų replikos ir/ar elgesys vaikui verkiant, liūdint, bijant. Tuo tarpu slopinami ir neišgyvenami jausmai neigiamai veikia ne tik savijautą, bet ir visą organizmą: būdingos ne tik psichinės, bet ir somatinės ligos, ūmūs susirgimai, organizmo išsekimas.

 Kitoks požiūris į traumą

Nepaisant patiriamo skausmo ir jo pasekmių, tokių kaip priklausomybės, emocijų vengimas, nutolimas nuo savo išgyvenimų, visų mūsų pagrindinė užduotis – mokytis iš šio skausmo ir augti. Tai reiškia, į skausmą žiūrėti ir jį priimti kaip galimybę patobulėti, kažką naujo sužinoti apie save, o galbūt ir kitus, tapti stipresniam ir brandesniam nepaisant liekančių prisiminimų ir emocijų. Galima priimti tai ir kaip galimybę būti stipresniam už savo traumą, negatyvią patirtį. Be abejo, mūsų elgesys su traumą patyrusiu žmogumi taip pat svarbus. Patyręs traumą asmuo negali būti paliekamas vienas. Būtina artimųjų ir specialistų pagalba, palaikymas ir besąlyginis priėmimas. Trauminę patirtį turinčiam asmeniui ne tiek svarbūs tikslūs atsakymai, kiek kito žmogaus buvimas šalia gijimo proceso metu ir užtikrinimas, kad tai, kas vyksta, yra gerai.

Ir visgi vienas veiksmingiausių būdų įveikti traumą yra stengtis pamilti patirtą skausmą, baimę ir nerimą. Tik meilės dėka visa tai, kas buvo svetima, tampa artima...Tik kai mylime vieni kitus ir besąlygiškai priimame, net ir sunkūs dalykai tampa lengvi ir nebesudėtingi...Sielos ir vėl gali skristi.

 Literatūra

1. Dr. Gabor Mate, Filmas „The Wisdom of Trauma“ (2021).

2. Bandura, A. (1963). Social learning and personality development. New York, Holt, Rinehart and Winston.

Sutrikimas = organizmo adaptacija?

Savo kasdieniame gyvenime susiduriame su daugybe įvairių ligų, sutrikimų, kurie prisideda prie prastesnės gyvenimo kokybės, t.y. prastesnės fizinės ir psichinės sveikatos bei socialinių ryšių, sukelia izoliaciją ir vienišumą. Nepaisant šių neigiamų padarinių, kiekviena liga/sutrikimas turi savo priežastis ir prasmę sergančiojo gyvenime. Pasak gydytojo – psichologo G. Mate, liga/ sutrikimas, kokie jie bebūtų, veikia kaip puikus adaptacinis mechanizmas, padedantis išlikti, išgyventi. Nepaisant to, jog liga sukelia daug streso, kenkia imuninei sistemai ar skatina imuninę sistemą veikti prieš organizmą, tai yra adaptacija prie tam tikrų gyvenimo sąlygų, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Tai plačiau paanalizuosime šiame straipsnyje.

Galimos ligų priežastys

Somatinės ir net psichinės ligos gali būti ankstyvųjų vaikystės patirčių ir/ar aplinkos veiksnių rezultatas. Tikriausiai ne kartą esate girdėję, jog tam tikras somatines (pvz.: vėžys) ar psichines (šizofrenija, bipolinis sutrikimas ir kt.) ligas sukelia genai, paveldimi iš kartos į kartą. Regis, tokie veiksniai kaip vaikystės patirtis arba tam tikros gyvenimo sąlygos šiuo atveju ligos atsiradime ir vystymęsi turi mažiau reikšmės. Visgi, pasak gydytojo – psichologo G. Mate, nėra būtent tokio geno, kuris sukelia šizofreniją ar bipolinį sutrikimą. Taip pat šeimoje dominuojantis sutrikimas ar pažeidžiamumas tam tikroje sveikatos srityje dar neįrodo genų vaidmens ligos atsiradime ir vystymęsi. Tiesa, genai mūsų gyvenime taip pat yra svarbūs ir negali būti ignoruojami, tačiau nereikia pamiršti, kad tik sąveikaudami su kitais aplinkos veiksniais ir gyvenimo patirtimis veikia mūsų sveikatos būklę palankiau arba mažiau palankiai.

Kaip pavyzdį galime panagrinėti paties dr. G. Mate pasidalintais išgyvenimais ir patirtimi. Gydytojui buvo diagnozuotas ADHD (aktyvumo ir dėmesio sutrikimas). Ir štai kokius klausimus apie sutrikimą kelia dr. G. Mate: apie ką yra šis sutrikimas? Ką jis reiškia? Ir tuo pačiu dalinasi atsakymais į šiuos iškeltus klausimus. Remdamasis savo išsilavinimu ir gydytojo-psichologo patirtimi, jis teigia, jog ADHD kaip ir bet kuris kitas sutrikimas veikia kaip adaptacinis mechanizmas. Tuomet, kai streso yra per daug ir jo neįmanoma išvengti ir/ar pakeisti situacijos, smegenys paprasčiausiai „išsijungia“. Dažniausiai taip reaguoti mūsų smegenys „išmoksta“ jau vaikystėje patirdamos tam tikrų aplinkos veiksnių poveikį. Nagrinėjamu atveju, G. Mate, būdamas žydų kilmės naujagimis, gyveno nacių režimo laikotarpiu ir patyrė nemažai iššūkių. Galite tik įsivaizduoti, kokia nesaugi aplinka naujagimį supo: miestų bombardavimas, nuolatinė grėsmė dėl deportacijos į Aušvicą, kasdien patiriamas pavojus gyvybei... Visa tai dar besiformuojančioms naujagimio smegenims kėlė daug streso ir nerimo. Dar daugiau, kaip tokiomis sąlygomis gyvendami jautėsi naujagimio artimieji? Ar jie galėjo pakeisti situaciją? Pabėgti? Tikriausiai ne. Taigi, naujagimio smegenys turėjo vienintelį pasirinkimą – atsiriboti nuo to, ko negalima pakeisti ir to, kas kelia per didelį stresą. Nepamirškime, jog naujagimio smegenys vis dar vystosi...Taigi atsiribojimas tampa užprogramuotas naujagimio smegenyse, o ilgainiui, jau gyvenimo eigoje, gali virsti įpročiu, asmenybės dalimi, sukeliančia nemažai kančios ir skausmo.

Automatinė organizmo reakcija streso metu

Gali kilti klausimai: ką gi reiškia, kai smegenys atsiriboja ir kaip tai vyksta? Atsiribojimas nuo aplinkos dirgiklių yra automatinė reakcija stipraus streso, afekto metu. Ir net nereikia stengtis atsiriboti nuo pernelyg didelės stresinės situacijos, jos išvengti, nes organizmas tai padaro automatiškai. Žinoma, jog yra paveikiamos šios smegenų sritys: migdolas, hipokampas ir ventromedialinė prefrontalinė žievė. Taigi todėl išgyvenus stiprų stresą asmuo patiria emocinių sunkumų, atminties sutrikimų, stipriau reaguoja į stresą viso gyvenimo metu. Be to, anksti išgyvenamas stresas (vaikystėje), įtvirtina žemą vidinio streso sistemos jautrumo slenkstį, dėl kurio vaikas toliau jautriau ir stipriau reaguos į aplinkos dirgiklius, t.y. stresą nei įprastai. Galima tai pavadinti mus saugančiu nuo per didelio, sunkiai ištveriamo streso adaptaciniu mechanizmu. Problema kyla tuomet, kai tokia adaptacija (o tai nutinka dažnu atveju) tampa gyvenimo būdu, kuris reiškiasi iki pat gyvenimo pabaigos. Reiškiasi tuo, jog asmuo nebegali laisvai reikšti savo jausmų, emocijų ir niekada nebesijaučia laisvas emociškai. Šioje vietoje galima kalbėti apie autentiškumo praradimą, t.y. gebėjimą suprasti ir jausti save, išreikšti emocijas taip, kaip būtent jautiesi šią akimirką. Paprastai tai lemia įvairių psichinių ligų, pavyzdžiui depresijos, išsivystymą. Tokiu atveju specialistai nusprendžia, jog žmogaus smegenims trūksta tam tikrų cheminių elementų ir yra paskiriami įvairūs medikamentai, antidepresantai, kurie padeda įveikti simptomus, tačiau sutrikimo šaltinis taip ir lieka nepaliestas.

Simptomų prasmė ir žvilgsnis iš „čia ir dabar“

Remiantis dr. G. Mate įžvalgomis tam, kad asmuo iš tikrųjų pasveiktų, pirmiausia sutrikimą reikėtų suvokti kaip įvairių veiksnių (genetika, aplinka, ankstyvosios patirtys ir kt.), veikiančių kartu, pasekmes. Būtina ne tik vartoti medikamentus, bet ir stengtis suprasti, ką nori pasakyti ligos simptomai, kokia jų prasmė mūsų gyvenime ir kasdienybėje. Supratus simptomo prasmę, verta apgalvoti, kaip kitaip būtų galima reaguoti ir elgtis įvairiose gyvenimo situacijose, išprovokuojančiose simptomus.

Nors įprastai žvelgiame į save remdamiesi praeitimi ir ankstesnėmis patirtimis, tačiau tam, kad kažkas pasikeistų, būtinas žvilgsnis iš „čia ir dabar“. Dr. G. Mate teigimu, praeityje susiformavęs ir veikęs adaptacinis mechanizmas, asmeniui suaugus ir pasiekus brandą yra nebeveiksmingas ir nenaudingas, tačiau vis dar automatiškai pasireiškia kasdienybėje. Pavyzdžiui, asmuo, kuriam ypač sunku pasakyti „ne“, tikriausiai patiria sunkumų ir iššūkių apgindamas savo ribas. Pirmas dalykas, kurį toks žmogus turėtų suvokti, tai priežastys, dėl kurių sunku pasakyti ne. Dažniausiai tai siejasi su noru įtikti, būti vertinamu, pripažintu ir mylimu. Kitaip tariant, tai - santykio su kitu asmeniu siekimas. Tikriausiai santykio, t.y. prieraišumo buvo siekiama ir vaikystėje, tačiau tam, kad prieraišumas būtų pasiektas, asmuo dar būdamas vaikas turėjo atsisakyti savo norų ir poreikių dėl to, kad būtų patenkinti kito asmens norai ir taip prieraišumas būtų išsaugotas. Tai reiškia, kad jei pasakysi „ne“ ir atsisakysi, tapsi „blogas“ ir tave gali atstumti, palikti. Tikriausiai niekas nenori būti paliktas ir atstumtas, taigi verčiau renkasi ištarti „taip“.

Taigi verta stebėti savo automatines reakcijas, jas analizuoti ir suvokti, jog tai, kas padėjo išgyventi vaikystėje ir buvo adaptyvu, šiandien gali nebeturėti reikšmės ir prasmės, todėl gyvenimą tik apsunkina. Šiandien reikia kitokios reakcijos, kitokio suvokimo ir mąstymo, vedančio adaptyvesnio elgesio link. Tam, kad gyventi būtų lengviau ir paprasčiau. Tam, kad būtume sveikesni ir geriau jaustumėmės.

 Literatūra

1.  G. Mate, The wisdom of trauma course session, Illness as an adaptation (2021).

2. Mate, G. (2012). Addiction: Childhood Trauma, Stress and the Biology of Addiction. Journal of Restorative Medicine, 1: page 59.

ECHO Traumos modelis (the echo model of trauma)

Kaip ECHO traumos modelis aiškina psichologinę traumą

ECHO traumos modelio kūrėjas, A. Harward, remdamasis savo kaip terapeuto dvidešimties metų darbo su traumą patyrusiais asmenimis patirtimi, traumą apibūdina kaip kompleksinę patirtį, kurią sudaro keturi pagrindiniai komponentai. Tai – trauminis (-iai) įvykis (-iai), emocinių poreikių (ne)patenkinimas, emocinė ir fizinė kūno pusiausvyra, trauminių įvykių pasekmės.

Pirmasis komponentas – trauminis įvykis, apibūdinamas kaip reikšmingas įvykis žmogaus gyvenime, sukėlęs trauminį atsaką asmens psichikoje ir kūne. Paprastai tai yra ankstyvosios vaikystės patirtys (prievarta, smurtas, atmetimas ir kiti disfunkciniai namų aplinkos veiksniai). Tai taip pat įvykiai, patirti jau suaugus (giminystės, artimo santykio su artimaisiais nutrūkimas ir kt.). Paprastai trauminis įvykis trauminės patirties neįtvirtina. Tam, kad trauma pasireikštų ir tolimesniuose gyvenimo etapuose, prireikia dar trijų trauminės patirties komponentų.

Emocinių poreikių patenkinimas - būtinas

Kitas traumos komponentas – emocinių poreikių nepatenkinimas – ypač svarbus trauminės patirties atsiradimui ir palaikymui. Priešingai, tinkamas emocinių poreikių (ribų nustatymo, saugumo, meilės) patenkinimas yra be galo svarbus pilnaverčiam vaiko vystymuisi bei gebėjimui atgauti emocines jėgas po patirto iššūkio. Ribos - gebėjimas pasakyti taip/ne - padeda palaikyti sveiką ryšį su kitais ir savimi. Vaikystėje nubrėžtos tinkamos ribos užtikrina, jog suaugusiojo gyvenime ribų taip pat bus laikomasi. Pavyzdžiui, jei tėvai pajėgė nubrėžti ir išlaikyti tinkamas, t.y. sveikas, saugias ir lanksčias ribas vaikystėje, pakankamai padrąsino pasitikėti savo jėgomis, gerbė mūsų nuomonę, leido apsispręsti ir t.t., tai tikriausiai laikomės tinkamų ribų ir suaugę.

Tuo tarpu kitas poreikis – būti mylimam ir priimtam – patenkinamas tuomet, kai vaikas priimamas su visais savo galėjimais ir negalėjimais, taip pat tai - laiko leidimas kartu užsiimant jam įdomia veikla. Jei šiandien galiu užmegzti šiltą ir kupiną meilės santykį su savimi, tai tikriausiai būdamas vaikas jaučiausi mylimas ir priimtas.

Dar vienas - saugumo poreikis apibūdinamas kaip galimybė turėti saugią vietą, į kurią galima sugrįžti patyrus sunkumų. Jei šiandien jaučiuosi saugus savo aplinkoje, pasaulyje, tai tikriausiai būdamas vaikas patyriau, ką reiškia saugumas ir ramybė artimoje aplinkoje. Taigi taip, kaip mūsų emociniai poreikiai buvo patenkinami anksčiau vaikystėje, taip juos tenkiname ir suaugus. Ir tai, kiek mūsų emociniai poreikiai buvo (ne)patenkinti, lemia traumos sunkumą.

Galimos traumos pasekmės

Trauma nėra tiesiog praeities įvykiai, sukėlę asmeniui stiprias emocijas. Trauma yra tai, kas sukelia neadaptyvų streso atsaką, kuris yra palaikomas tam tikrų gyvenimo aplinkybių ir tęsiasi ilgą laiko tarpą sukeldamas tokias pasekmes kaip įvairios psichinės ligos (priklausomybės, nerimo sutrikimai, nuotaikos sutrikimai, savižudybės, fizinės sveikatos problemos, santykių problemos ir kt.). Negatyvus savęs vertinimas ir iškreiptas pasaulio ir savęs suvokimas gali prisidėti prie psichinių ir fizinių sutrikimų atsiradimo.

Pasak A. Harward, traumos pasekmes galime pastebėti išskiriant tokius asmens elgesio bruožus: kai normalizuojamas netinkamas, žalingas gyvenimo būdas, požiūris į save ir pasaulį bei kai nesiekiama patenkinti pagrindinių emocinių poreikių (saugumo, meilės, ribų palaikymo). Paprastai tokiais elgesio bruožais pasižymintis asmuo yra linkęs piktnaudžiauti psichoaktyviosiomis medžiagomis, turi polinkį savimi nesirūpinti arba rūpintis nepakankamai, vadovaujasi tokiomis mintimis kaip „pasaulis yra nesaugi vieta“, „negaliu pasitikėti nei vienu žmogumi“, „esu nepakankamas, nevertas meilės“. Tokie žmonės neieško santykių, nededa pastangų tam, kad sukurtų pilnavertį, auginantį ryšį su kitu arba priešingai, „neria stačia galva“ į trumpalaikius santykius, kurie neatneša laukiamo palengvėjimo ir ramybės. Ilgainiui pastarųjų asmenų gyvenimas tampa beprasmis ir pilkas. Neleisdami sau suprasti, kas iš tikrųjų patenkintų emocinius poreikius, jie pasmerkia save beprasmybei ir nevilčiai. Toks gyvenimas gali būti prilyginamas gyvenimui ant bedugnės krašto, kuomet tereikia vieno žingsnio tam, kad nebegyventum. Santykio keitimas pirmiausia su pačiu savimi, tinkami emocijų įveikos būdai (minčių pertvarka, kūno praktikos, požiūrio keitimas ir t.t.) gali padėti palaikyti pusiausvyrą ir perkelti gyvenimą toliau nuo bedugnės.

Sveikimo – homeostazės būsena

Pagal ECHO traumos modelį, homeostazė yra asmens gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą sunkumų akivaizdoje. Taip pat yra pabrėžiama, jog tiek fiziškai tiek emociškai žmogaus kūnas nuolat ieško galimybės išlaikyti stabilų vidinį pasaulį. Visgi trauma gali sutrikdyti vidinę pusiausvyrą ir vesti link emocijų disreguliacijos. Emocijų reguliacijos sutrikimas gali pasireikšti neadaptyviu atsaku į stresą. A. Howard, ECHO traumos modelio autorius teigia, jog neadaptyvus atsakas į stresą pasireiškia ramybės būsenoje. Žinomos reakcijos į stresą, bėgti, sustingti, kovoti, gali pasireikšti nepatiriant tiesioginio streso, t.y. esant ramioje aplinkoje be dirgiklių. Šiuo atveju asmuo reaguoja taip, tarsi patirtų stiprų stresą.

Pasak A. Howard, siekiant pakeisti neadaptyvų atsaką į stresą, reikia sukurti saugią ir bendradarbiaujančią aplinką sau. T.y. suaktyvinti nervą klajoklį pasitelkiant socialinius ryšius, atvirumą patirčiai ir įsižeminimą. Tai gali būti aktyvesnis įsitraukimas į socialines veiklas, tvirtų, stabilių, palaikančių santykių kūrimas, įvairios kūno praktikos (progresuojanti raumenų relaksacija ir kt.). Taigi tam, kad pasveiktume, turime būti sveikimo, t.y. pusiausvyros palaikymo būsenoje. Tuo atveju, jei neadaptyvus atsakas į stresą normalizuojamas, kūnas praranda natūralų gebėjimą sau padėti, išgyti. Na o gydančioji ramybės būsena (calm healing state), pasiekiama meditacijų, relaksacijų, emocinių poreikių patenkinimo metu padeda palaikyti pusiausvyrą organizme ir užtikrina pilnavertį funkcionavimą.

Literatūra:

1. Harward, A. video medžaga (2024)

2. Passfield, R. (2023). Trauma Recovery: A Program for Resetting Your Nervous System. Žiūrėta internete: https://growmindfulness.com/tag/echo-model/

Nepatenkinto prieraišumo pasekmės

Prieraišumas – ankstyvasis žmogaus poreikis, be išimties svarbus mums visiems. Prieraišumas savo pagrindiniam globėjui yra įprastas naujagimio elgesys, užtikrinantis tolesnę gerovę ir vystymąsi.

Ne paslaptis, jog pirmieji – globėjo ir naujagimio – santykiai yra pagrindas tolimesniems santykiams ir ryšiams, kurių kokybė dažnu atveju priklauso nuo pirminio santykio metu patirto prieraišumo. Nuo šių santykių priklauso, ar gyvenimo eigoje mes gebėsime pamilti, užmegzti draugystes, pasitikėti, rūpintis kitais žmonėmis, mylėti gyvenimą ir save, o gal nuolat pyksime, pavyduliausime, baiminsimės ar apskritai vengsime bet kokių santykių. Žinomi šie prieraišumo tipai, išskiriami pagal tai, kaip globėjas tinkamai atreaguoja į vaiko poreikius: saugus prieraišumas, nesaugus – vengiantis prieraišumas, nesaugus–ambivalentiškas/pasipriešinimo prieraišumas, dezorganizuotas prieraišumas.

Šiame straipsnyje daugiau dėmesio skirsiu nepatenkinto prieraišumo pasekmėms, t.y. procesams, atsirandantiems, kai prieraišumo poreikis yra nepatenkintas/nepakankamai patenkintas.

Meilės rūšys

Pasak psichologės-psichoterapeutės G. Petronienės, meilės rūšys, kurias turime patirti vaikystėje, schemų terapijoje skirstomos į tris rūšis. Pirmoji – vaikas turi jaustis mylimu, jam turi būti rodoma fizinė ir psichologinė šiluma, tėvai turi su juo užsiimti, žaisti, leisti kartu laiką. Antroji rūšis – vaiku turi būti tinkamai pasirūpinta, suteikiant žinių ir įgūdžių, padėsiančių funkcionuoti sudėtingame pasaulyje. Trečioji rūšis – vaikas turi būti girdimas, matomas, išklausytas, suprastas. Taigi jei kurios nors ar kelių iš išvardintų meilės rūšių vaikui trūko vaikystėje, suaugus šis poreikis tampa labai reikšmingas ir didelis. Dažnu atveju toks žmogus neturi įgūdžių apie savo poreikius pranešti kitiems, kartais nemoka patenkinti ir kitų žmonių poreikių. O nepranešdami apie savo poreikius kitiems, žmonės praranda galimybę patenkinti savo poreikius.

Būti išgirstam, pamatytam, apkabintam

Nepatenkinto/nepakankamai patenkinto prieraišumo pasekmės paprastai išgyvenamos jau suaugusiojo amžiuje. Tai dažniausiai pasireiškia palaikant santykius su kitais: su partneriu, vaiku, artimaisiais. Santykis su kitu gali tapti trigeriu ir paskatinti pajusti prieraišumo nesėkmės skausmą. Pavyzdžiui, mama (tėtis), auginanti(s) savo vaiką, gali patirti depresiškumą/agresijos priepuolius dėl to, kad pati(s) vaikystėje patyrė savo tėvų abejingumą jos(jo) poreikiams būti matomai, girdimai ir kt. ir vaiko poreikio būti matomam ir girdimam neatliepti.

Taigi, vienas svarbiausių prieraišumo poreikių: būti išgirstam. Labai svarbu, kad kiekvieno šeimoje nario būti klausomasi atidžiai ir pagarbiai. Priešingu atveju tas, kurio nebus klausomasi, jaus vidinę tuštumą, norą, kad kiti patenkintų jo poreikius, tačiau nenorės apie poreikius pranešti kitiems bei sieks patenkinti kitų poreikius tam, kad nesijaustų vienišas. Tokiam žmogui būdingas adaptyvus elgesys pasireiškia tuo, kad žmogus savo poreikius laiko nesvarbiais, tuo tarpu kitų poreikiai yra iškeliami „į pirmą vietą.“

Fizinis prisilietimas – taip pat svarbi prieraišumo sudedamoji dalis. Juk naujagimis gimsta ypač pažeidžiamas ir silpnas, o vaiko fiziologija yra reguliuojama prisilietimais tarp mamos ir vaiko. Trūkstant prisilietimų formuojasi nesaugumas, kuris ypač pasireiškia ramybės būsenoje. Taip žmogus pradeda manyti, jog jausmai yra pavojingi, sukeliantys skausmą, jog daug geriau jų nejausti, o jausmus pakeisti loginiu mąstymu.

Be fizinio prisilietimo ir poreikio būti girdimam, labai svarbu būti matomam. Jei suprantu, kad niekas manęs nemato, pradedu abejoti ar išvis egzistuoju. Ir jei vaikystėje buvau tarsi nematomas savo globėjams, artimiesiems, ilgainiui galiu suabejoti savo tapatybe, savo verte ir pasitikėjimu savimi. Jau suaugę tokie asmenys įprastai labai kruopščiai slepia savo nepasitikėjimą savimi ir tapatybe nuo aplinkinių ir yra linkę smurtauti prieš save.

Svarbus palaikymo ir meilės poreikis

Palaikymo poreikis taip pat svarbus mums visiems. Jo trūkstant gali formuotis bejėgiškumas, polinkis į ruminavimą, negebėjimas susitvarkyti su esančiais sunkumais, nepasitikėjimas savimi. Paprastai tokie žmonės linkę į saviplaką, atsitraukimą nuo savęs, netgi kenkėjišką elgesį, nukreiptą į save. Su palaikymo poreikiu glaudžiai susijęs supratimo poreikis. Tėvai, stengdamiesi suprasti vaiką, validuoti jo mintis ir jausmus, siunčia vaikui žinutę, jog su juo yra viskas gerai, jog jis yra priimtinas ir mylimas toks, koks yra. Priešingu atveju vaikas, o vėliau ir suaugęs gali imti bijoti pats savęs, manyti, jog jei žmonės iš tikrųjų jį pažins, nuo jo atsitrauks, nes jis jiems nepatiks. Taip pat žmogus, kurio artimieji nesupranta, gali manyti, jog kiti žmonės bus linkę jį sužeisti ir taip pat demonstruos nesupratimą. Paprastai tokių žmonių elgesys yra ambivalentiškas: jie siekia ryšio, artumo, tačiau stengdamiesi save apsaugoti nuo kitų žmonių atmetimo, bijo atsiverti vietoj to stengdamiesi įtikti, patikti. Viso to kaina – įvairūs somatiniai skausmai (nugaros, kaklo, skrandžio, aukštas kraujospūdis ir kt.).

Na ir poreikis būti mylimam. Mums svarbu, kad mus mylėtų ne už tai, kokius nori mus matyti aplinkiniai, bet už tai, kokie mes esame iš tikrųjų. Būti mylimam tokiu, koks esi, reiškia patirti besąlyginį priėmimą. O besąlyginis priėmimas užtikrina tvirtą, saugiu prieraišumu grįstą santykį, kuris augina ir gydo.

Žinoma, save palaikyti, padrąsinti, stovėti savo pusėje, save mylėti ir besąlygiškai priimti, apkabinti suaugę mes galime ir patys. Tik reikia pastangų, laiko ir noro, kad įprastume tai daryti. Tačiau nepaisant savo pastangų kiekvienam iš mūsų kokybiškas ryšys su kitu žmogumi yra būtinas, kad gyventume visavertį gyvenimą.

Atrodo tiek nedaug reikia, kad būtume laimingi ir jaustumėmės lengvi: būti pamatytam, išgirstam, apkabintam, palaikytam ir besąlygiškai mylimam. Visgi dažnai tie paprasti ir maži dalykai tampa labai labai dideli ir kaip svarbu, kad bent vienas žmogus išdrįstų pradėti pirmas.

Literatūra:

1. Žiūrėta internete: https://ppi.lt/naujienos/kas-yra-prieraisumas-ir-kokie-jo-tipai-144

2. Free Online Summit Healing Hearts and Healing Bodies: Unlocking the Attachment – Health Connection by dr. Aimie Apigian