Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, akimis nematoma... Antoine de Saint Exupery

Šiame puslapyje galite rasti mano kūrinius, įvairius pasakojimus apie išgyvenimus, kurie nors ir didžiąja dalimi sukurti, tačiau turi atgarsį mūsų kasdienybėje, patirtyse...Leiskite pasinerti sau į jausmų gylį ir išjausti. Beje, nuotraukos - iš mūsų nuostabiosios gamtos, kurias pati ir dariau ;-)

Dovana

 

Mes gimstam ir mirštam vieni, bet gyventi vienam kartais yra per sunku. Ir jokių išimčių čia paprasčiausiai negali būti. Kad ir koks stiprus bebūtum, vienas laimingu greičiausiai netapsi... Kad ir kaip besistengtum, pasveikti vienam greičiausiai nepavyks, todėl kad dažniausiai mes gyjame palaikydami ryšį su kitu mylinčiu žmogumi.

Liepa buvo ketvirto kurso studentė. Rami, besišypsanti, jautri mergina. Atrodo, dauguma dalykų jai sekėsi labai gerai, ji daug mokėsi ir stengėsi. Taip, ji buvo labai pažangi studentė, ją gerbė kursiokai ir dėstytojai, jei ne vienas tik... Mergina buvo labai vieniša. Vidiniai konfliktai tęsėsi, problema vilkosi metai iš metų, o Liepa kentėjo. Baigusi bakalaurą Liepa nusprendė tęsti mokslus magistro studijose. Tada viskas po truputį ėmė keistis.

Gyvenime sutinkame begales žmonių, tačiau tik vienetai sugeba paliesti širdį taip, kad ją išgydo. Kiekvienas jų žvilgsnis, mostas, net prisilietimas yra neįkainojamos vertės, nes visa tai gydo. Liepos gyvenime kaip tik ir atsirado toks žmogus.

Studijos naujame universitete, nepažįstami dėstytojai ir kursiokai vertė jausti dar didesnę įtampą. Tai buvo sunkiai pakeliama, nes aplinka buvo konkurencinga, o palaikymo mažai. Tačiau tuomet, kai gyvenime patiriame sunkumus mums taip pat duodamas ginklas juos įveikti. Tikrai taip!

Įprastą darbo dienos rytą Liepa skubėjo į troleibusą. Kaip visada laukė penkiolikto...

- Man bilietėlį už penkiasdešimt centų, vieną.- ištarė Liepa įlipusi į troleibusą. „Koks jaunas vairuotojas“ dar spėjo pagalvoti Liepa.

- Jūsų šalikas labai gražus, gražios dienos! – ištarė vairuotojas atiduodamas grąžą ir žvilgtelėdamas į Liepą.

Liepa išsišiepė, linktelėjo ir nuėjo. Atsisėdusi ant kėdės, Liepa ėmė galvoti, jog vaikinas jai kažkur matytas...Bet kur? „Po šimts, kur aš jį mačiau?? Ak, taip! Viešojo kalbėjimo kursai...Tada kai pagaliau išdrįsau ir prisiverčiau pasakyti kalbą visos salės akivaizdoje... Po mano kalbos spengė kurtinanti tyla. Jaučiausi šiek tiek nesmagiai, bet jis pasakė, kad mano balsas gražus.“ Jo vardas buvo Marius.

Liepa, važiuodama troleibusu, dar stebėjo vairuotoją. Savo stotelėje kaip ir visada ji išlipo. Tačiau šįkart jautėsi pakylėta ir net nenujautė, kad Marius taps jos gyvenimo mokytoju.

Bet ar mes patikėtume, kad troleibuso vairuotojas gali tapti mūsų mokytoju?

 Dabar jau kiekvieną rytą Liepa susidurdavo akis į akį su maloniuoju vairuotoju, kuris jai sakydavo komplimentus. Atrodo, čia smulkmena, bet Liepai tai buvo tarsi vaistai pagyti... Nuo menkavertiškumo, baimės, liūdesio ir nerimo. Iš pradžių Liepai buvo keista, kad beveik nepažįstamas vaikinas jai sako komplimentus. Juk jis jos visai nepažįsta...Bet kuo toliau tuo labiau Liepa laukdavo susitikimo su vairuotoju.

Vieną šeštadienio pavakarę Liepa vaikščiojo po Panemunės parką. Buvo gražus vakaras. Jau iš tolo pamatė sėdintį vaikiną su knyga ant suoliuko. Kažkodėl širdis pradėjo plakti vis smarkiau ir smarkiau. Viešpatie, kas čia darosi? Ji pradėjo giliai kvėpuoti, stengėsi suvaldyti nerimą.

Priartėjusi ji suprato, kad ten jis. Marius pakėlė akis ir ji prisėdo šalia. Ji atsisuko į jį ir apkabino. Jis ją taip pat stipriai laikė apkabinęs. Stipriai, bet švelniai. Kai jie atšlijo vienas nuo kito, Marius pasiūlė pasivaikščioti, nes sėdėti buvo žvarboka. Gal dvi, o gal tris valandas Liepa su Mariumi vaikščiojo Panemunės miško takais. Liepa kalbėjo, o Marius klausėsi karts nuo karto pasitikslindamas.

Galiausiai jie priėjo vietą, kur turėjo išsiskirti. Atrodo, Liepa tik dabar atsitokėjo ir suprato, kad laikas atsisveikinti. Ji ištarė „Ačiū“. Marius įdėmiai žvelgė Liepai į akis, o tada ištarė: „Man patinka klausytis.“ Jie vėl apsikabino. Atrodo tuo metu, kai laikė vienas kitą apkabinę praėjo tūkstančiai metų. „Kitą šeštadienį aš būsiu čia pat. Jei norėsi, ateik. Aš lauksiu.“ Ištarė Marius. „Aš ateisiu“. Atsakė Liepa. Tai buvo paskutiniai žodžiai po kurių jie išsiskyrė. Laimė, tik trumpam.

Liepa jautė, kad tas pokalbis su Mariumi buvo neįprastas, tarsi sapnas, kurį norėjosi sapnuoti vėl ir vėl. Liepa buvo sujaudinta minties, jog atsirado žmogus, kuris ją supranta taip, kaip ji nori, kad suprastų, reaguoja taip, kaip ji nori, kad reaguotų ir myli tokia meile, kokios jai visą gyvenimą trūko. Marius dažnai sakydavo komplimentus Liepai ir pastebėdavo tai, ko nemato kiti. Jo nuoširdus žodis leisdavo Liepai pasijusti laimingai.

Galiausiai Liepa nusprendė, jog atėjo laikas pasidalinti savo nuoskaudomis ir skausmu. Juk dar niekad gyvenime nebuvo kalbėjusi apie sunkumus su tuo, kuris jos klausytųsi, kuriam būtų įdomu ir kuris stengtųsi suprasti. Liepa pasipasakojo Mariui... Tas tarpusavio ryšys, paremtas besąlygine meile buvo nuostabus ir nepakartojamas su niekuo kitu.

Koks džiaugsmas gyvenime atrasti žmogų, kuris tave priima tokį, koks esi, kuris nereikalauja, ne atima, bet siūlo ir duoda neskaičiuodamas. Galbūt tai galima pavadinti simpatija, bet tai kur kas daugiau...Tai ramstis, į kurį įsitvėręs, nebenori paleisti...Tai saulė, į kurią žiūrėdamas negali nuleisti akių...Tai meilė, kuri apsaugo nuo mirties, dvasinės ar fizinės, nesvarbu... Ir išskleidžia sparnus tuomet, kai jau nebesinori jų išskleisti.

Marius padėjo Liepai pamatyti ir priimti savo gražiąją pusę, padėjo suprasti, tai ko ji nesuprato, o galbūt ir nenorėjo suprasti. Marius merginai leido būti tokiai, kokia ji buvo giliai širdyje – būti savimi. Buvo išsiaiškinti visi skausmo šaltiniai ir užpildyti meile...

Kiekvieną kartą susitikę jie apsikabindavo...Tai buvo jų nerašytas susitarimas tam, kad ryšys būtų išlaikytas.

Ir Liepa išgijo. Girdėjau, kad žmonės kalba, kaip ji mokanti mylėti, suprasti ir apkabinti. Ji švyti iš vidaus. Dėka to, kuris panoro išgirsti, suprasti ir apkabinti žodžiais bei širdimi.

Kažin, ar ir dabar jie susitinka? Šeštadienio vakarais Panemunės parke. Vaikščioja miško takais ir kalbasi. Tikriausiai.

 

 

Kas ta meilė?

 

Tai buvo jos pirmoji kelionė į užsienį. Kartu su grupe žmonių autobusu ji važiavo į Slovakiją, į kalnus. Nesitikėjo, jog ši kelionė atneš ne tik ilgai nepamirštamų įspūdžių, bet ir meilę...Deja, nelaimingą.

Kad būtų smagiau kartu į kelionę Meilė pasiėmė savo jaunesnę seserį. Autobusas buvo pilnut pilnutėlis, keliautojai - skirtingo amžiaus, daugiausia poros. Iš pradžių buvo šiek tiek nesmagu, daug nepažįstamų veidų, bet Meilė tikėjosi, kad bėgant laikui kelionėje pažins šiuos žmones. Paskutinėje stotelėje įlipo gidas. Tai buvo jaunas, bet brandus vyras. Kadangi Meilė jautėsi šiek tiek įsitempusi ir nerimaujanti dėl kelionės, gido balsas, švelnus ir ramus, iškart nuramino.

Iš pradžių Meilė pernelyg nekreipė dėmesio į gidą. Kelias iki Slovakijos buvo pakankamai ilgas, taigi autobusas stojo degalinėse. Pietūs buvo numatyti Lenkijos užkandinėje.

Gidas laiką leido vairuotojų kompanijoje. Šis vyrukas buvo apsiskaitęs. Važiuojant pro įžymias Lenkijos vietas pasakojo įdomias istorijas, mokė lenkiškų ir slovakiškų frazių. Apskritai, gidas su visais keliautojais elgėsi maloniai, buvo pakankamai paslaugus ir geranoriškas. Kadangi Meilė sėdėjo netoli gido, jo žvilgsnis kaskart vis pasiekdavo ją. Jie vienas kitam nusišypsodavo.

Taigi pirma kelionės diena prabėgo važiuojant autobusu bei pažįstant naujus žmones. Nakvynė buvo numatyta viešbutyje. Taip išėjo, kad Meilės ir gido kambariai buvo šalia vienas kito. Eidama į dušą Meilė niekaip negalėjo surasti šviesos mygtuko, taigi pasibeldė į šalia esančias kambario duris ir priešais ją išdygo gidas. Jis nužvelgė merginą nuo galvos iki kojų, tiesiog siurbė akimis, tačiau greitai susivaldė ir paslaugiai parodė šviesos mygtuką. Meilė jautė jo norą ją paliesti ir pasijuto šiek tiek nepatogiai.

Antrą kelionės dieną laukė pasivaikščiojimas po urvus, vėliau - kelionė į kalnus. Vaikščiojant po urvus Meilę sužavėjo nepakartojami vaizdai, garso, muzikos ir šviesų efektai buvo suderinti puikiai.

Po to, ruošiantis kelionei po kalnus, gidas leido pasirinkti patinkantį maršrutą, kiekvienam pagal galimybes ir norus. Meilė, pirmą kartą keliaudama po kalnus, nusprendė neatsilikti nuo gido ir leisti laiką kartu su juo. Tą patį variantą pasirinko ir vidutinio amžiaus pora. Visi kiti keliautojai išsiskirstė pasirinkdami kitus maršrutus.

Gidas ėjo priekyje, bet Meilė netrukus jį pasivijo ir jie ėmė kalbėtis. Kelias buvo pakankamai ilgas ir sudėtingas, tačiau pokalbis vystėsi ir nebuvo nuobodus. Meilė klausinėjo gido apie jo profesiją, linksmiausius nutikimus kelionėse ir šalis, kurios labiausiai patinka jam. Gidas bendravo labai laisvai, buvo atviras ir turėjo humoro jausmą. Jis pats beveik neuždavė jokių klausimų Meilei, tačiau mokėjo išklausyti. Meilė jautė jo įdėmų ir atidų žvilgsnį. Laikas visiškai neprailgo ir jie galiausiai pasiekė kalno viršūnę. Meilė jautėsi laiminga ir saugi, būdama šalia gido.

Jie buvo pasiruošę nulipti žemyn, tačiau įvyko tai, ko nei vienas iš jų nesitikėjo.

Nulipti nuo kalno yra pakankamai sudėtingas darbas, tačiau gidas parinko vieną iš saugiausių kelių, kuriuo pats jau ėjo ne kartą. Pradėjus lipti žemyn nuo viršukalnės, Meilė pajuto kažkokią blogą nuojautą, kuri tarsi erkė įsisiurbė ir nenorėjo paleisti. Ji žengė vieną, kitą žingsnį paskui gidą ir pajuto, kad slysta. Ji nesuvaldė pusiausvyros ir taip trenkėsi į gidą, kad parvirto ir jis. Jie pradėjo riedėti nuo kalno. Meilė taip išsigando, kad prarado balsą. Ji skaudžiai trenkėsi į akmenis ir galiausiai sustojo.

Per stebuklą Meilė neprarado sąmonės ir pradėjo šauktis pagalbos. Tačiau niekas neatsakė. Ausyse spengė tyla. Po kokių dvidešimties minučių ji išgirdo balsą, kažkas ją šaukė vardu. Ji stengėsi atsakyti, tačiau jos balsas buvo per silpnas. Laimei, ją surado. Tai buvo gidas ir jos jaunesnioji sesuo.

-          Kaip tu? – ji išgirdo klausimą.

-          Gerai, tik labai skauda koją – atsakė Meilė.

-          Tuoj pasižiūrėsim – pratarė gidas. Ant jo veido, rankų ir kojų matėsi nubrozdinimai, tačiau, atrodo, jis buvo sveikas.

Apžiūrėjęs sutrenkimus ant Meilės kūno gidas konstatavo, jog merginai lūžo koja ir rankos dilbis. Buvo nuspręsta, jog mergina pati paeiti neįstengs, todėl gidas ją nutarė nešti ant rankų. Negalėjo merginos palikti vienos kalnuose. Atrodė, jog neįveikiamą ramybę sudrumstė nerimo ir liūdesio bangos. Taip neturėjo nutikti.

Iki artimiausios gydymo įstaigos buvo nemažai kelio, o ir kelionei po kalnus numatytas laikas beveik išseko. Po geros valandos gidas su keliautojais jau turės būti kitoje vietoje. Visgi buvo nuspręsta, jog pasiekus autobusą, kelionės maršrutas bus nukreiptas į gydymo įstaigą ir tik paskui tęsiama kelionė.

Gidas su Meile ir jos jaunesniąja seserimi sėkmingai pasiekė autobusą. Gidas dar sugaišo nemažai laiko, kol surado visus kelionės dalyvius ir perteikė naują informaciją. Per tą laiką Meilė kentėjo nuo didelio skausmo ir, kaip paskui sužinojo, nuo vidinio kraujavimo. Jai ėmė trikti sąmonė. Laimei, gydymo įstaiga buvo greitai surasta ir Meilė pateko į medikų rankas. Jaunesnioji sesuo buvo palikta šalia jos. Gidas pažadėjo sugrįžti.

Pažadas buvo tesėtas. Gidas aplankė ją dar tos pačios dienos vakarą ir atnešė šiek tiek maisto. Jis buvo labai paslaugus ir švelnus. Pati Meilė jautėsi sutrikusi ir išsekusi. Jos laukė operacija. Gydymas turėjo būti ilgas. Gidas prižadėjo būti šalia.

Meilės artimieji, sužinoję liūdną žinią, nusprendė kuo greičiau atvažiuoti į ligoninę.Tačiau kol gidas buvo šalia, Meilei nieko netrūko, ji jautėsi saugi. Atrodo, Meilė įsimylėjo gidą.

Sveikimo procesas buvo ilgas. Po dviejų savaičių Meilė buvo išvežta atgal į Lietuvą, tačiau ligoninėje turėjo praleisti dar mažiausiai mėnesį. Gidas lankė Meilę ir čia, Lietuvoje, ir kai atrodė, jog kažkas tarp jų turėtų įsiliepsnoti, jo vizitai pradėjo retėti, kol galiausiai jis nuspendė rašyti žinutes, pasiteiraudamas apie sveikatą.

Meilė buvo beveik pasveikusi, liko tik kelios dienos ligoninėje, kai suprato, jog ilgisi gido. Tačiau daugiau jokios žinutės iš gido nebegavo ir jo nebematė.

Taip, ji buvo sveika, bet...Nelaiminga. Kodėl? Nes praėjus kelioms savaitėms po išėjimo iš ligoninės ji matė savo mylimąjį bučiuojant kažkokią jauną merginą, panašu, kad ne pirmą ir ne paskutinę.

Jai reikėjo meilės, o jam tai buvo tik žaidimas.

 

 

Po sugrįžusio pavasario nakties...

 

Aš pasistiebiu pirštų galiukais

Kad pasiekčiau tavo akis

Priglundu prie tavo krūtinės

Kad išgirsčiau kaip plaka širdis

 

Stipriai stipriai įsitveriu ir nepaleidžiu

Tavo rankos, sielos ir širdies

Ir prašau tavęs dar pabūti

Kol saulė rytuose patekės

 

Taip nenoriu būt viena tą rytą

Ir tą vakarą, kai mirs diena

Juk ir vėl reikės tikėt iš naujo

Meilės nerimo daina

 

Padainuok man ramią dainą

Apie savo svajones

Apie meilę, švelnią ir atlaidžią

Kaip lopšinę vakaro žvaigždės....

 

Aš nurimsiu ir užmigsiu

Meilės nerimo neliks

Jis ištirps kaip ledo lytys

Po sugrįžusio pavasario nakties

 

 

 

Būsena

 

Kažkur kažkas neramu

Daros keista ir nejauku

Ir tuomet išgirstu

Dar pabūk, dar pabūk

 

Atsisėdu ramiai ant kėdės, suklūstu

Ar tikrai taip baisu, neramu?

Suvokiu, tai – nerealu

Kažkas sėlina iš praeities gelmių

 

Apkabinu ir sėdžiu, sėdžiu ir tyliu

Tą jausmą gerą ar blogą aš nežinau

Bet tikiu, tai - tik jausmas, kuris pasikeis

Jei nebijosiu ir pabūsiu tiek, kiek reikės.

 

Drugelis ir dramblys

Drugelis skraidė danguje aukštai

Dramblys vaikščiojo ant žemės žemai

Gyveno vienas kito jie nepažinodami

Nė karto meilės neieškodami

Ir kaip čia nutiko?

Nejaugi pasaulis apvirto?

Mergaitė iš sielvarto pravirko...

Drugelis dramblį pamilo?

O buvo toksai nutikimas

Pakeitęs drugelio likimą

Pavargęs ir iš troškulio nusikamavęs

Drugys ieškojo sau ramios namų pastogės

Ir štai pamatė tarsi ramų kalną

Tokį pažįstamą ir savą

Ir nutūpė mažom kojytėm

Ant minkšto dramblio sprando

Kuomet pabudo buvo vakaras

Toksai tykus ir įstabus

Pajuto širdimi drugelis

Kad pagaliau atrado jis namus

Dramblys drugelio net nepastebėjo

Nejuto jo, savais keliais nuėjo

Tačiau drugelis savoj užuovėjoj ilsėjos

Nematė vargo ir nebekentėjo

Ir stipriai stipriai dramblį jis mylėjo