Besąlyginis priėmimas – kas tai ir kodėl jo reikia?

Ar dažnai savo kasdienybėje girdime žodžius: „priimu tave tokį, koks esi“, „man tu patinki būdamas savimi“, „esi pakankamas“, „priimu tavo jausmus ir mintis, papasakok daugiau apie tai...“?

Tikriausiai tai nėra dažna patirtis. Dar daugiau - daugelis iš mūsų nesame to patyrę apskritai. Taigi kodėl taip svarbu patirti besąlyginį priėmimą? Ir kaip tokios sulaukto priėmimo iš kito žmogaus patirtys formuoja asmenybę ir ją augina, o gal net gydo?

Besąlyginis priėmimas – tai gebėjimas priimti kitą žmogų su visomis jo teigiamomis ir neigiamomis savybėmis. Juk dažnai kitą asmenį vertiname pagal savo įsitikinimus, nuostatas, vertybes, požiūrį ir kaip retai pasiryžtame pažvelgti į kitą jo paties akimis. Dar daugiau, gebėti sukurti saugią ir laisvą atmosferą tam, kad savyje užsisklendęs žmogus išdrįstų atsiskleisti ir nebūtų sužeistas, t.y. atstumtas, paniekintas, nesuprastas, gali ne kiekvienas. Tam reikia pastangų, noro, drąsos, ryžto, o visų svarbiausia – atsitraukimo nuo savęs, t.y. egoizmo atsisakymo. Kertinis momentas besąlyginiame kito priėmime ir yra dėmesio nuo savęs nukreipimas link kito.

Besąlyginis priėmimas puikiai atskleidžiamas humanistinės psichologijos atstovo, K. Rodžerso, darbuose. Vienoje iš psichologo knygų „Apie tapimą asmeniu“ aptariamas terapinis santykis ir jo subtilybės, kuriame ir atsiskleidžia besąlyginis priėmimas. Ne paslaptis, kad besąlyginis priėmimas vyksta terapijos, konsultacijų su specialistais metu, tačiau nereikia užmiršti kad toks santykis gali būti išgyvenamas ir tarp artimų žmonių, porų, mokytojo ir mokinio, grupės narių ir kt.

Visgi kaip dažnai tiek su pažįstamais, tiek su nepažįstamais bendraudami nepajėgiame atsisakyti savo požiūrio, įsitikinimų ir elgiamės taip, kad patenkintume savo poreikius ir norus: jei mūsų vaikas gauna prastą pažymį, galime pasijusti nekaip, pradėti jį kritikuoti vien todėl, kad jaučiamės prasti kaip tėvai. Arba sutinkame išklausyti draugą, tačiau tuo pačiu metu jį pertraukinėjame, nes mums tiesiog pasidaro nebeįdomu arba dar blogiau, imame kritikuoti, patarinėti, aiškinti, taip parodydami savo išmintį, patirtį ir pranašumą. Toks elgesys toli gražu neprimena besąlyginio priėmimo ir veda link santykių griūties.

Galimybė patirti besąlyginį priėmimą iš kito asmens, nesvarbu kas jis bebūtų, turi daugybę teigiamų pasekmių besąlyginį priėmimą patiriančiajam. Visų pirma, asmeniui sudaroma proga atsiskleisti, aptarti ypač nesaugias ir sunkias temas, pavyzdžiui, traumines patirtis, kurių metu asmuo buvo žalojamas tiek fiziškai, tiek psichiškai, patyrė daug neigiamų emocijų ir neturėjo progos jų išventiliuoti. Galėjimas aptarti sunkias patirtis ir išbūti jose, skatina asmenį priimti nemalonius jausmus ir emocijas, o tai veda link geresnio savęs suvokimo ir priėmimo. Kuomet asmuo supranta savo jausmų, pavyzdžiui, nerimo prasmę, atsiranda galimybė keisti emocinę būseną ir pradėti save suvokti, kaip gebantį įveikti sunkumus. Supratimas ir žinojimas, jog kažkas kitas tau leidžia būti visokiu, t.y. tiek geros nuotaikos, tiek prastos, suteikia drąsos būti savimi priimant įvairiausias emocijas ir gyvenimo patirtis. Tuomet nebėra baimės suklysti, pasirodyti prastesniu ir negebančiu. Be to, kuo labiau individas kito asmens yra suprastas ir pripažintas, tuo dažniau jis atsikrato neteisingų įsitikinimų apie save. Pavyzdžiui, pradeda suvokti, kad yra vertingas toks, koks yra, ir nebesistengia įtikti kitiems. Tai prisideda prie geresnio savęs vertinimo ir didesnio pasitikėjimo savimi.

Moksliniuose tyrimuose atskleidžiamos besąlyginio priėmimo sąsajos su teigiamais jausmais sau vaikų tarpe ir kūno priėmimu tarp stuburo traumą patyrusiųjų. Taigi apibendrinant visas besąlyginio priėmimo pasekmes galima teigti, jog besąlyginis priėmimas yra geriausias būdas asmenybei augti, keistis ir tobulėti. Žinojimas, kad bent vienas žmogus tave priima, jau augina ir leidžia pasijusti geriau. Kalbant apie ribas besąlyginiame priėmime, jos neturėtų egzistuoti vien todėl, kad mes nekeliame jokių sąlygų ir reikalavimų kitam asmeniui. Laisvas ir saugus santykis gali egzistuoti, kai ribų atsisakoma. Tokiais atvejais, kai susiduriame su priešišku pasikartojančiu elgesiu gali kilti sunkumų jį priimant, bet reikia suvokti, kad tik besąlygiškai priimtas elgesys galės laikui bėgant pasikeisti.

Ir netiesa, kad besąlyginis priėmimas nėra būtinas ir nereikšmingas santykiuose. Ignoruodami jį, mes nustumiame į šalį kiekvienam asmeniui svarbius psichologinius poreikius, tokius kaip būti pripažintam, priimtam, saugiam, mylimam, išgirstam ir suprastam. Anksčiau ar vėliau šie poreikiai pasireikš ir kaip svarbu, kad jie būtų patenkinti.

Žinoma, daugelio iš mūsų patirtis gali byloti, kad užaugama ir nepatiriant besąlyginio priėmimo, tačiau tokiu atveju labai sunku būti laimingam ir mylėti. Sunku priimti kitą žmogų ir net save, jei nebuvai priimtas kito. Visgi pradėti galima ir nuo savęs. Pirmas žingsnis siekiant patirti besąlyginį priėmimą palaikant santykį su žmogumi, turėtų būti dėmesio nuo savęs nukreipimas link kito.

Atrodytų, nėra sunku skirti dėmesio kitam asmeniui ir pabūti su juo ne tik fiziškai, bet ir emociškai jam priimtinu būdu. Visgi šiuolaikiniame, egoistiškame pasaulyje tai tampa nemažu iššūkiu ir kiekvieno iš mūsų siekiamybe. Tereikia pastangų, noro ir ryžto pradėti pirmam.

Literatūra:

1.        Brummelman, E., Thomaes, S., Walton, M., G., Poorthuis, A., M., G., Overbeek, G., de Castro, B.,O., Bushman, B., J.(2014). Unconditional Regard Buffers Children’s Negative Self-Feelings. Pediatrics, 134:1119–1126.

2.        Bailey, K., A., Ditor, D., S., Gammage, K., L., Ingen, C., V. (2015). It’s all about acceptance”: A qualitative study exploring a model of positive body image for people with spinal cord injury. Body Image,15, 24–34.

3.        Rogers, R., C. (2005). Apie tapimą asmeniu. Psichoterapeuto požiūris į psichoterapiją. Atviros Lietuvos fondas, Vilnius.

Egoizmas – modernėjančio pasaulio rykštė ar/ir mano pasirinkimas?

Šiandien vis daugiau žmonių turi polinkį save laikyti svarbiu arba svarbiausiu, siekia tik geriausių paslaugų, nori turėti gražiausią šeimą, prabangiausią automobilį, sąskaitoje daugiau pinigų negu kaimynas... Girdimos tokios frazės kaip: „ar man užteks?“, „man nesvarbu“, „man nerūpi“, „koks skirtumas, kaip jis jaučiasi“, „kad tik man būtų gerai...“ verčia susimąstyti ir paklausti savęs, ar iš tiesų esu svarbesnis už kitus? Kokią teisę turiu gauti daugiau nei kitas? Kokią įtaką rūpinimasis tik savo poreikiais daro mūsų savijautai? Kaip išmokti gyventi pastebint ir kitus? Į šiuos klausimus ir bandysime atsakyti šiame straipsnyje.

Kas yra egoizmas?

Lietuvių kalbos žodyne egoizmas (lot. ego – aš) apibūdinamas kaip savanaudiškumas, savimeilė, žmogaus vertybinių orientacijų sistema, kuriai būdinga savų interesų ir poreikių vyravimas, kitų žmonių arba socialinių grupių interesų nepaisymas. Kitaip tariant, egoizmas yra altruizmo (nesavanaudiškas elgesys, rūpinimasis kitų gerove) priešybė. Galima pasvarstyti, kokios situacijos, kurias patiriame kasdien, atskleidžia mūsų altruistišką arba egoistišką elgesį ir kokias pasekmes mums ir kitiems vienoks ar kitoks elgesys turi. Tikriausiai nesunku įsivaizduoti savanoriaujantį žmogų, pavyzdžiui, besirūpinantį ligoniais, ir tą, kuris rūpinasi tik savimi, savo išvaizda ir gerove, kad žūtbūt patenkintų savo norus. Tačiau ar ir vienas ir kitas jaučiasi tokie pat laimingi? Paanalizuokime ego reikšmę mūsų savijautai.

Kada ego tampa per didelis...arba per mažas

Visiems gerai žinoma situacija, kada tėvai vaiką skatina jaustis svarbiausiu, reikšmingiausiu: „Karolis valgo tik mamos virtą košę ir tik pusryčiams, taigi darželyje jis košės nevalgys“ arba „Kokia mūsų Miglė gabi. Šioje klasėje jai niekas neprilygs.“ Žinoma, mylinti mama ir mylintis tėtis nori savo vaikui geriausio ir net nepagalvoja, jog tokios frazės tampa kelio į egoizmą pradžia. Ir kaip svarbu šioje vietoje atrasti aukso viduriuką, drąsinant ir palaikant vaiką, tačiau kartu mokant pamatyti ir šalia esantį.

Vaikystėje patyręs tėvų liaupses ir paskatinimus galvoti tik apie save, ilgainiui jau subrendęs žmogus nebegali atsiriboti nuo minčių apie save ir turi stipriai įsitvirtinusį įsitikinimą, kad jis privalo būti kitų gerbiamas, suprantamas, kad juo turi būti pasirūpinta ir jo poreikiai privalo būti patenkinti...O kai kalba pasisuka apie kitus jį supančius žmones, paprastai toks asmuo nukreipia kalbą, neturi ką pasakyti ar išreiškia abejingumą kitais. Egoistui kiti žmonės yra tiesiog neįdomūs. Tikriausiai nenuostabu – juk didžiąją gyvenimo dalį buvo laikomas svarbiausiu, geriausiu, gražiausiu, gabiausiu ir t.t.

Kitas kraštutinumas – per mažas egoizmas, dar kitaip vadinamas hipoegoizmu taip pat sukelia neigiamas pasekmes. Šiuo atveju, žmogus atsisako savo interesų, norų ir troškimų tam, kad kitiems būtų geriau. Viso to priežastis – noras užsitarnauti kitų dėmesį, meilę, pritarimą. Greičiausiai toks žmogus vaikystėje turėjo „stengtis“, kad gautų iš tėvų dėmesio ir meilės, kad būtų pastebėtas ir suprastas. Toks ankstyvosios vaikystės patyrimas įtvirtino įsitikinimą, jog reikia stengtis įtikti kitam žmogui, kad jis tave priimtų, gerbtų ir taptų draugu, o jau suaugęs žmogus priėmimo ir dėmesio ieško visą gyvenimą.

Galiausiai nesvarbu koks, per didelis ar per mažas egoizmas būtų, tai nepadeda sukurti sveikų, papildančių santykių ir taip trokštamos bendrystės su kitais. Kokybiškų santykių ir bendrystės su kitais nebuvimas ilgainiui žmogui gali sukelti tokias neigiamas emocines būsenas kaip depresyvią nuotaiką, nerimą, įtampą ir stresą. Kaip žinome, neigiamas emocines būsenas vienam išgyventi yra sunku, tačiau trūkstant bendrystės su kitais, tai tampa vienintele išeitimi. Taigi, egoizmas vargiai prisideda prie geresnės emocinės būsenos ir psichologinės savijautos. Galbūt tik retomis akimirkomis egoistas tampa laimingas, tačiau tai neturi ilgalaikio poveikio, nes patenkintus poreikius keičia kiti.

Taigi tampa aišku, kad egoistas dažniausiai nemyli ir savęs (nors kartais gali atrodyti atvirkščiai). Galime svarstyti apie už egoizmo besislepiančias vidines žmogaus būsenas tokias kaip nesaugumas, nerimas ir baimės, emocinės pusiausvyros nebuvimas. Tai skatina kelti prielaidas, jog viena iš egoizmo atsiradimo priežasčių gali būti nepatenkinti asmens psichologiniai poreikiai (pvz.: saugumo, meilės, pripažinimo ir t.t.).

Veiksniai, skatinantys egoizmą

Deja, ne vien nepatenkinti poreikiai ar anksčiau minėtas vaikų auklėjimo stilius skatina vystytis egoizmą. Šiandieninis vis labiau ir labiau modernėjantis pasaulis, kreipiantis dėmesį į žmogų kaip į atskirą objektą, skatindamas individualizmą, konkurenciją, žūtbūtinę išlikimo kovą ženkliai prisideda prie egoizmo skatinimo. Regis netiesiogiai, tačiau subtiliai ir kandžiai žiniasklaidoje ar kt. yra pasakoma: jei nebūsi geriausiu, talentingiausiu, gražiausiu ir išmintingiausiu, tu tapsi niekuo arba geriausiu atveju – vidutinybe... Tačiau juk beveik niekas nenori būti vidutinybe, dauguma iš mūsų siekiame kažko daugiau. Taip susidaro užburtas ratas: individualizmas skatina konkurenciją, konkurencija savo ruožtu – kovą „už vietą po saule“, o ten, kur kova, ten atsiranda ir egoizmas. Tokie reiškiniai kaip rūpinimasis kitais, pastangos suprasti kitą ir jam padėti tampa bereikšmiai...O kur dar tėvų, artimųjų, draugų paskatinimai nepasiduoti, kovoti už savo teises ir būti išgirstam.

Šiuolaikinėje literatūroje minimos tokios frazės: „Kaip tapti savimi?“, „Įvairūs būdai tapti turtingais, išmintingais, dvasingais...“, „ Kaip padėti sau?“ ir kitos knygos, siūlančios savipagalbą, iš pirmo žvilgsnio atrodytų yra naudingos ir vertingos, skatinančios pasirūpinti savimi, tačiau tik giliau pažvelgus paaiškėja, jog tai būdas nukreipti dėmesį į save, tapti savo laimės kalviu, svarbiausiu gyvenimo centru laikyti save...Kyla klausimas, ar blogai rūpintis savimi? Ne, tačiau svarbu neperžengti ribos. Kai tampama svarbiausiu savo paties gyvenimo centru, kai atsisakoma pastebėti kitus ir jų problemas, pasielgti taip, kaip nėra patogu ir įprasta, pažvelgti kitam į akis ir pasistengti suprasti, kai manoma, jog man priklauso, o kitam – ne, kai santykiuose nebelieka meilės, o tik vartotojiškumas... Egoizmas užvaldo beveik visas gyvenimo sritis ir mes tampame paties savęs įkaitais.

Kaip netapti pačio savęs įkaitu?

Egoizmas reiškiasi labai įvairiai. Pradedant nenorėjimu suprasti kito, naudos sau ieškojimu visame kame, baigiant narcisizmu, kuomet paisoma tik savo norų ir poreikių, kuriuos privalo patenkinti kiti. Turbūt vienas labiausiai paplitusių egoizmo atvejų – abejingumas kitam ir visai visuomenei. Tai skatina atskirtį, uždarumą ir vienišumą, nenorą bendrauti ir bendradarbiauti... Galiausiai bendravimo stoka prisideda prie prastesnės tiek fizinės, tiek psichinės sveikatos, kol prieinamas lemtingas taškas, kada žmogus suserga liga, nesvarbu kas tai būtų, depresija ar skrandžio opa...Visa tai veda prie ankstyvos mirties. Tačiau ar yra išeitis?

Būdų užmegzti ir palaikyti kontaktą yra įvairių, telieka pasirinkti priimtiniausią. Galima pradėti nuo paprasto veiksmo t.y. žvilgsnio kitam į akis...Taip kokią 1-2 min žvelgti vienas kitam į akis. Tai ne tik puikus būdas užmegzti santykį, bet ir palikti savąjį pasaulį bent trumpam tam, kad pažvelgtum į kitą pasaulį, kuriuo taip pat reikia pasirūpinti. Be to, paprastas skambutis telefonu ar pokalbis akis į akį gali būti veiksmingi vaistai vienišumui ar depresyviai nuotaikai gydyti. O kur dar komplimentai, malonūs pastebėjimai, sakomi žmogui...

Ir nors kiekviename iš mūsų slypi bent dalelė egoizmo (ir tai gerai, nes savimi privalome pasirūpinti), tačiau dar svarbiau žvelgiant į savo problemas pamatyti ir kitų, išties mažai besiskiriančių nuo mūsų pačių, norinčių būti suprastais ir mylimais. Juk atiduodami save kitiems, mes tampame žmogiškesni, geresni ir laimingesni. Tai skatina būti geriausia savo versija.

 Literatūra

1. https://www.vle.lt/straipsnis/egoizmas/

2. http://zodynas.vz.lt/Altruizmas

3. https://vaikodiena.lt/egoizmas-meileje-duok-man-viska-mainais-i-nieka/

4.https://www.bernardinai.lt/2014-08-10-zita-vasiliauskaite-buti-ar-nebuti-egoistu/

„Etikečių klijavimas“ – o kas čia blogo?

Jautruolis(ė), storulis(ė), manekenė(as), moksliukė(as), isterikas(ė), vunderkindas(ė)....Ir dar daugelis kitų kasdien sutinkamų ir išgirstamų asmens apibūdinimų iš pirmo žvilgsnio, atrodo, negali daryti jokios įtakos tam, kurį apibūdina šiais ar panašiais žodžiais. Visgi giliau pažvelgus į taip vadinamąsias „etiketes“, galima pastebėti neigiamą jų poveikį tiek pačiam žmogui, tiek tolesniam jo gyvenimui. Šiame straipsnyje ir aptarsime neigiamą klijuojamų „etikečių“ įtaką žmogaus gyvenimui.

Paprastai etikete vadiname pavadinimą, apibūdinantį daiktą. Lietuvių kalbos žodyne etiketė apibūdinama kaip ant prekės ar jos įpakavimo užklijuojama kortelė, pažyminti gamyklą, pavadinimą, kainą ir kt. Kasdieniame gyvenime etiketės mums padeda atskirti daiktus, juos atpažinti, rūšiuoti, įsigyti naudojimui. Be etikečių pasaulis taptų sunkiai sukontroliuojamas ir suprantamas. Paprastai tariant, etiketės mums padeda susigaudyti daiktų įvairovėje ir gausoje, taigi kasdienybė tampa paprastesnė.

Visgi etiketes naudojame ir žmonėms apibūdinti, dažnai to nesuprasdami ir galų gale nelaikydami apibūdinimo „etikete“. Juk pamačius apsiverkusią moterį dažnai nejučiomis galvoje kyla mintis su apibūdinimu „jautruolė“. O pasitaiko ir tokių, kurie apibūdinimą gali ištarti ir garsiai, tiesiai žmogui į akis. Arba gana dažna situacija, kuomet pamatę apkūnų žmogų nejučia pavadiname jį storuliu (-e). Verkiančiam vaikui dažnai tėvai kalba, jog jis - verksnys...Visi šie ir daugelis kitų gyvenimiškų pavyzdžių parodo, jog apibūdinimus kitaip vadinamus etiketėmis naudojame pakankamai dažnai įvairiose kasdienėse situacijose tam, kad apibūdintume mūsų dėmesį patraukusį žmogų. Ir net nepastebime, kaip „etiketės” žmones skirsto į tam tikras grupes, priskiria tam tikras savybes ir ypatybes, verčia laikytis tam tikrų grupei priklausančių standartų... Taigi tikriausiai kiekvienas iš mūsų priklauso tam tikrai grupei ir yra pagal tai atpažįstamas. Skubančiame ir greitai besikeičiančiame pasaulyje „etiketės” taip pat padeda susidaryti greitą ir gana tikslią nuomonę apie žmogų. Žinoma, galima ir suklysti pasirenkant vienokią ar kitokią „etiketę“... Juk „etiketes“ dažniausiai naudojame nepažįstamiesiems apibūdinti, neretai paskatinti tam tikrų neigiamų emocijų. Pavyzdžiui, eismo spūstyje kažkam užstojus kelią galime imti nervintis ir žmogų, stabdantį eismą, pavadinti „silpnaregiu kvailiu“.

Visa bėda kyla tuomet, kai užklijuotomis etiketėmis pradedame besąlygiškai vadovautis, jomis tikėti ir darome įvairias mąstymo klaidas. Regis, pradedame matyti nebe žmogų, bet etiketę. Juk žmogus yra kur kas daugiau nei etiketė su pavadinimu „moksliukas“. Dar daugiau, etiketės paskyrimas žmogui gali paveikti jo savivertę, pasitikėjimą savimi, o galbūt net ir prisidėti prie gyvenimo tikslų atradimo ar praradimo, karjeros pasirinkimo ir kt.. Kartais mes nė negalime įsivaizduoti, kiek daug gali ištartas paprastas žodis, apibūdinantis žmogų...Šiuo žodžiu mes renkamės pripažinti arba pasmerkti kitą, užmegzti ryšį arba nutolti. Ir vėl grįžtame prie to, jog tai yra tik mūsų pačių nuomonės išraiška.

Pagal Stiveno Kingo to paties pavadinimo romaną 1999 metais pastatytas filmas „Žalioji mylia” atskleidžia etiketės reikšmę žmogaus gyvenime. Filme atskleidžiama jaudinanti istorija apie nuteistąjį Džoną Kofį, pasmerktą mirties bausmei. Neįprastai tvirto sudėjimo ir antgamtiškų galių turintis vyras neteisingai apkaltinamas mergaičių išprievartavimu ir žmogžudyste, nors yra geros širdies ir padeda žmonėms juos gydydamas. Vyras suteikia pagalbą pačiam kalėjimo prižiūrėtojui, o pastarasis, nors ir suprasdamas, kur yra teisybė, nepajėgia apsaugoti neteisingai nuteisto galiūno, kuris buvo užtiktas nusikaltimo vietoje verkiantis dėl mirusių mergaičių. Nuteistasis mirtimi nepadaręs nė vieno nusikaltimo. Tai liūdnos istorijos pavyzdys, kai keistuolio nuteistojo už žmogžudystę etiketė lieka net ir tada kai žmogus elgiasi priešingai nei jį apibūdinanti etiketė.

Ne paslaptis, jog politologai „etikečių klijavimą“ laiko stigmatizacija, visuomenės supriešinimu. E. Vaitkevičiūtė, literatūros kritikė, humanitarinių mokslų daktarė, etikečių klijavimą visuomenėje apibūdina kaip psichoemociškai paveikią priešiškos propagandos techniką. Prozininkė teigia, jog „etikečių klijavimo“ procesas dažniausiai verčia atsiriboti nuo bet kokių tolesnių diskusijų ar galimo turinio. Pasak E. Vaitkevičiūtės, jeigu leidžiamės paveikiami, „etiketė“ priklijuojama – ir toliau ji kone automatiškai „išjungia“ bet kokį turinį, kontekstą, neutralizuoja bet kokius galimus kontrargumentus, nes jie visi bus vertinami per minėtos „etiketės“ prizmę.

Dar daugiau, „etikečių klijavimas“, kaip priešiškos propagandos technika, jau pačia savo esme yra visada negatyvus procesas. Mokslininkė teigia, jog netgi kai šios „etiketės“ yra įpakuotos į labai patrauklią formą ar, pvz., pridengtos pagiriamaisiais žodžiais – pats procesas visada, be išimčių, yra tik negatyvus.

Be to, „etikečių klijavimas“ labai dažnai yra realizuojamas drauge su įvairiomis komunikacijos formomis. Šį procesą, kaip reiškinį, galima aptikti emocinių santykių, politikos, netgi vaikų psichologijos srityse. Pavyzdžiui, vaikų psichologijos atveju viena iš būdingų „etikečių klijavimo“ formų yra vadinama patyčiomis (angl.: bullying). Pagal tokius pasakymus, kaip „tu storas”, „tu kvailas“, „tu akiniuočius“ vyksta „etiketės klijavimo“ etapas. Vėliau patyčios perauga į: „tas storulis“/ „tas kvailys“/ „tas akiniuočius“ pasakė…“ Ir štai jau „etiketė“ priklijuota.

Žinoma, į etikečių klijavimą galima žvelgti per tolerancijos prizmę. „Etikečių klijavimą“ kaip naująją tolerancijos sampratą apibūdinantis D. Sova teigia, jog užklijuotos etiketės atsikratyti ypač sunku. Pavyzdžiui, daugelis asmenų, išsakę savo nuomonę apie homoseksualius, kitų tautybių asmenis iš karto būdavo apklijuojami homofobų ar ksenofobų etiketėmis. Toks „etikečių klijavimas“ tampa įprasta praktika tų, kurie palaiko naująją tolerancijos sampratą. D. Sovos teigimu, tokiu būdu viešojoje erdvėje sunkiai yra įmanomas bet koks diskursas ar jo pratęsimas, nes kiekvienas žmogus pradeda atsižadėti savo nuomonės, kuri yra radikaliai skirtinga nuo homoseksualių ar kitų įvairių socialinių grupių nuomonės, nes yra aiškiai bijoma, jog su tuo asmeniu bus susidorota jam priskiriant tam tikrą etiketę.

Taigi, iš anksčiau pateiktų pavyzdžių ir „etikečių klijavimo“ sampratos galima sutikti su tuo, jog „etiketės klijavimas“ žmogui veikiausiai nepadės užmegzti stipraus tarpusavio ryšio ar išlaikyti ilgalaikius santykius su kitais. Be to, etikečių klijavimas - silpnumo ženklas, gali būti laikomas verbaliai ar elgesiu išreikštu emociniu priekabiavimu. Dar daugiau, tai - manipuliavimo forma, siekiant kontroliuoti žmogaus jausmus ar/ir mintis apie save.

Apibendrinant etikečių klijavimo temą, galima teigti, jog etikečių klijavimas dažniausiai yra blogas įprotis, kurį reikėtų ne tik pastebėti, bet ir stengtis jo atsikratyti. Kitu atveju, neišvengiamai prastės mūsų emocinė gerovė ir sveikata. Galiausiai mes, kaip asmenybės, esame skirtingos, tačiau įvairiapusiškos, turinčios begalę įvairių, viena kitą keičiančių, papildančių savybių. Taigi negalima apsiriboti paskira etikete, kuri iš esmės parodo tik vieną, galbūt stipriau išreikštą asmens savybę. Juk verta pažvelgti ir giliau, pamatyti, koks žmogus yra iš tikrųjų. Be to, nustatyti ribas, suvaldyti kylančią frustraciją ir pyktį bei apgalvoti galimas „etikečių klijavimo“ pasekmes prieš vartojant etiketę praverstų kiekvienam.

Literatūra

1. Vaitkevičiūtė, E. (2017). Propagandos žodynas: etikečių klijavimas; melaginga vėliava (II). Rasta: https://alkas.lt/2017/04/09/e-vaitkeviciute-propagandos-zodynas-etikeciu-klijavimas-melaginga-veliava-ii/

2. BNS (2015). Politologai: „etikečių klijavimas“ dėl kitokios nuomonės yra pavojingas. Rasta: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/politologai-etikeciu-klijavimas-del-kitokios-nuomones-yra-pavojingas.d?id=68177116

3. Sova, D. (2011). Etikečių klijavimas – ar tikrai yra tolerancija? Rasta: https://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/etikeciu-klijavimas-ar-tai-tikrai-yra-tolerancija.d?id=40924485

4. Pace, R. (2021). 10 Reasons Why Name-Calling in a Relationship Isn’t Worth It. Rasta:https://www.marriage.com/advice/communication/name-calling-in-a-relationship/

Ar meilė turi sąžinę?

Nieko nenustebins nelaimingos meilės istorija, kurios pagrindiniai veikėjai moteris ir vyras ir iš kurių vienas įsimyli deja be atsako. Tikriausiai kiekvienas iš mūsų, gerai apmąstę savo gyvenimo istorijas atrastume bent vieną skyrelį, kuriame aprašyta ne itin mums maloni meilės istorija, kurios pagrindiniai veikėjai – mes - nelaimingi įsimylėjėliai patyrėme tikras meilės kančias. Šie gyvenimo skyrių puslapiai prasideda nuostabiu drugelio skrydžiu, kuris trunka ilgių ilgiausiai dieną, po kurios atsėlina naktis ir drugelis miršta. Drugelis – pasmerkta mirčiai meilė – dažniausiai egzistuoja trumpai ir išnyksta greitai. Tarsi nieko iš tikrųjų nebūtų buvę. O gal iš tikrųjų nieko ir nebuvo? Bet kažkodėl ilgai širdy negera ir tuščia.

Nelaimingos meilės samprata

Nelaiminga meilė, dar kitaip meilė be atsako, pasak psichologo-psichoterapeuto Olego Lapino yra jausmas, su kuriuo neverta kovoti. Nepaisant klientų, besikreipiančių pas psichologus dėl nelaimingos meilės kančių, pergyvenimų, tai tikriausiai neišvengiama gyvenimo patirtis, kuri praeina palikdama šiokį tokį pėdsaką gyvenime.

Psichologas O. Lapinas teigia, jog sveiko proto požiūriu, įsimylėti be atsako yra neprotinga. Ir kentėti yra neprotinga. Tačiau dažnai gyvenime rinkdamiesi partnerį vadovaujamės ne protu, bet jausmais ir jais greitai patikime. Pasak O. Lapino, ne kartą patyręs nelaimingą meilę ir skaudžiai ją išgyvenęs žmogus padaro radikalią operaciją – sunaikina patį sugebėjimą mylėti. Jis išmeta iš savo širdies ne tik meilės objektą, bet ir gebėjimą mylėti apskritai. Vadinasi meilė - labiau griauna nei stato, dažniau žeidžia nei gydo? Argi?

Sąžiningos meilės samprata

Visi nori būti mylimi ir suprasti, siekia, kad jų poreikiai būtų patenkinti, tačiau ar stengiasi mylėti patys? Ar į rodomą meilę atsakome tuo pačiu? O gal neretai už gerą atsilyginame niekuo?

Sąžininga meilė – dar kitaip meilė su atsaku – nepalieka žaizdų ir skausmo, rūpinasi abiem pusėmis vienodai, stengiasi, jog abiejų žmonių poreikiai būtų patenkinti. Mokslinėje literatūroje sąžiningumas apibūdinamas kaip tiesos sakymas, autentiškumas ir atvirumas bei paprastumas, atsispindintys veiksmuose ir žodžiuose bet kokiose gyvenimo aplinkybėse. Sąžiningumas santykiuose reiškia tiesos sakymą savo partneriui, buvimą atviram kalbant tiek apie mažmožius, tiek apie reikšmingus ir svarbius dalykus. Priešingu atveju, meilė praranda sąžinę ir palieka daug nelaimingų širdžių.

Pasak O. Lapino, vienas iš nesąžiningos meilės pavyzdžių - bandymas pažeisti mainų principą meilėje. Pavyzdžiui, moteris kasdien rūpinasi savo vyru gamindama jam valgį, skalbdama drabužius, atlikdama įvairius buities darbus, tuo tarpu vyras nekreipia į tai dėmesio, nepadėkoja, kas rytą skuba į darbą ir tvarko savo reikalus. Tokiu atveju žmonės neišvengiamai jaučia augantį suirzimą ir neteisybės jausmą. Jiems tenka tolti vienam nuo kito ir skirtis. Viso to priežastis – vengimas atskleisti tikrą tiesą apie abiem partneriams svarbius dalykus, nenorint įžeisti ar kitaip pakenkti santykiams. Tačiau nutylėdami apie tai, kas svarbu, vengdami parodyti savo tikruosius jausmus ir atskleisti mintis, santykius kaip tik ir prarandame.

Ego vaidmuo meilėje

Vienas didžiausių sąžinės priešų – egoizmas, t. y. per didelis ego. Rūpinimasis tik savimi ir savo poreikiais dar niekam neatnešė ilgalaikės, stabilios ir sveikos meilės netgi sau. Egoizmas ne tik žeidžia santykį su kitu žmogumi, bet ir santykį su savimi. Juk besirūpindami tik savo poreikiais ir matydami iškreiptą savęs vaizdą, negalime priimti savęs tokių, kokie esame iš tikrųjų. Negalėdami priimti ir mylėti savęs tikrų, prarandame gebėjimą mylėti ir kitus. Taigi galima teigti, jog egoizmas neturi vietos meilėje ir jo vaidmuo bereikšmis. Be abejo, savęs pajautimas, savo identiteto suvokimas yra vieni svarbiausių dalykų gyvenime, tačiau tai netapatu egoizmui. Per didelis ego – žeidžia mus pačius ir aplinkinius, tuo tarpu sveikas ego – yra puikus gyvenimo įrankis.

Sąžiningumas augina pasitikėjimą?

Moksliniai tyrimai atskleidžia, jog sąžiningumas santykiuose augina pasitikėjimą vienas kitu, o tai sudaro kiekvienų santykių pamatus. Jei galiu pasitikėti partnerio sakomais žodžiais, pažadais ir įsipareigojimais, reiškia jis yra patikimas ir su juo jaučiuosi saugus. Be to, buvimas sąžiningu su partneriu palengvina bendravimą, užtikrina, jog abi pusės bus išgirstos ir galės pasisakyti. Buvimas atviru ir tokiu, koks esu, santykyje su kitu asmeniu kuria tikrą ryšį.

Žinoma, galima pradėti svarstyti, ar iš tiesų visais atvejais verta būti sąžiningu ir kaip neperlenkti lazdos? Mokslinėje literatūroje sąžiningumas santykiuose palaikomas bet kuriuo atveju. Visgi svarbu, kaip tiesą mes pateikiame. Juk tą pačią tiesą galima pasakyti įvairiais skirtingais būdais. Geriausia, jei išsakydami kritiką, kalbame švelniai ir jautriai, t. y. pasitelkdami empatiją. Tuomet išsakyta tiesa nesužeis, o tiesiog suteiks informacijos.

O kaip su paslaptimis? Žinoma, kiekvienas iš mūsų jų turime. Ir kartais, kai yra pasakoma per daug ir neapgalvotai, kitas žmogus gali likti įskaudintas. Taigi turime gerbti kito žmogaus gerovę ir privatumą, t.y. tai, kas priklauso tam žmogui, kas liečia tik jį vieną (jo mintys, idėjos, patirtys) bei nubrėžtos ribos. Jei tai žeidžia mūsų savarankiškumą, savęs kaip asmenybės pajautimą ar žeidžia mus/kitą asmenį, reikėtų sustoti, nes peržengėme sąžiningumo ribas.

Sąžiningos meilės taisyklės

Visgi, jei norime tvirtų, stabilių ir sveikų santykių poroje, sąžiningumas yra vienas svarbiausių sąžiningos meilės recepto ingredientų.

Visų pirma, norint išlaikyti sąžiningumą santykyje su kitu reikia pasistengti būti nuosekliu, t. y. ištesėti pažadus ir laikytis duoto žodžio. Taip pat labai svarbu nežadėti to, ko galiausiai padaryti negali. Prisižadėjęs ir neatlikęs to, ką turėjai padaryti, paprasčiausiai gali nuvilti žmogų. Porų psichologai pataria tarpusavio bendravimą laikyti pirmaeiliu dalyku, t.y. būti atviru ir prieinamu pokalbiui santykyje su kitu. Palaikyti sąžiningumą santykyje padeda ir tinkamo pavyzdžio rodymas savo partneriui. Jei jūs pirmi atsiskleisite ir papasakosite apie savo jausmus kitam žmogui, tikriausiai ir jis pasijus saugiau ir taps atviresnis. Sąžiningumą augina kantrybė, laikas ir saugi aplinka, kurioje asmuo gali išreikšti save. Taigi kito griežta kritika, teisimas ir išreikštas nesupratimas gali slopinti atvirumą ir trukdyti sąžiningam pokalbiui. Na o susidūrus su išdavyste labai svarbu kruopščiai ją išanalizuoti ir suprasti, kas įvyko, pasitelkiant ir psichoterapeutų pagalbą.

Žmogiškumas dažnai neleidžia išlikti sąžiningam ir atviram. Neretai bijome būti įskaudinti, sužeisti ir nemylimi tokie, kokie esame. Tačiau niekuomet ne vėlu atrasti, sugrįžti, atgaivinti sąžiningą santykį su kitu, tereikia noro, na gal dar kantrybės ir pastangų.

O pabaigai norėčiau grįžti prie psichologo O. Lapino minčių apie mainų dėsnį, neišvengiamai veikiantį meilėje. Psichologas teigia, jog mainų dėsnio negalime išvengti. Kad kitas asmuo turi teisę prašyti meilės už tai, kad myli pats. Ir kad meilę galima išreikšti įvairiais būdais, pradedant fiziniu prisilietimu, maistu, daiktų sutvarkymu ir baigiant balso tonu. Ir jei tu nori, kad visa tai tau duotų neatlygintinai, t. y. dovanų, tu tampi egoistu, kuris rūpinasi tik savimi. O jeigu meilė – tik mainai, ji virsta patogiu subalansuotu gyvenimu. Juk meilėje leidžiamos dovanos, avansai, pasiaukojimai ir t. t. su sąlyga, kad padariau tau kažką gera, bet pamiršau ir apie tai niekam nesakiau. Taigi, meilė turi sąžinę tik jei mes jai leidžiame būti sąžiningai. Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į meilę, į santykius bei mus supančius žmones ir tai, kaip juos vertiname. Viena aišku: jei norime stabilių ir sveikų santykių, sąžiningumas meilėje yra nepamainomas.

Literatūros šaltiniai:

1. Gonsalves K., Overstreet, K. (2022). Why Honesty In Relationships Is Non-Negotiable & 7 Rules To Follow. Žiūrėta čia: https://www.mindbodygreen.com/articles/why-honesty-in-a-relationship-is-so-important

2. Lapinas, O. Kaip numarinti meilę? Žiūrėta čia: https://lapinoskrynia.lt/kaip-numarinti-meile/

Tapimo tėvu krizė. Kas tai ir kaip tai pasireiškia?

Tapimas tėvu – viena didžiausių dovanų gyvenime, auginanti ir tobulinanti mūsų asmenybes, atnešanti įvairiausių iššūkių bei galimybių. Regis, galime rinktis, kaip pažvelgti į tėvystę. Ar joje matyti tik sunkumus ir neįveikiamus iššūkius...O gal džiaugtis kiekviena akimirka, praleista su savo vaiku, nepaisant kasdienių nesklandumų? Žinoma, jau pats vaiko gimimas yra didžiulis pokytis šeimos gyvenime, atnešantis įvairiausių emocijų ir jausmų...O kur dar hormonų svyravimai, darantys įtaką ne tik mamos, bet ir tėčio savijautai. Kartais tokios emocijos kaip liūdesys, prislėgtumas ir nerimas gimus vaikui yra neišvengiamos. Tikriausiai jų ir nereikėtų vengti. Tačiau ką daryti, kai tapimas tėvu tampa emocine našta, kurią darosi sunku pakelti? Šiame straipsnyje skiriamas ypatingas dėmesys būsimiems ir/ar esamiems tėčiams.

Kūdikių bliuzas nelygu pogimdyvinė depresija

Paprastai pirmosiomis dienomis po vaiko gimimo tėvus aplanko vadinamasis kūdikių bliuzas, kuris trunka nuo vienos iki dviejų savaičių. Išskiriami tokie simptomai kaip liūdesys, prislėgtumas, dirglumas, nerimas. Statistika atskleidžia, jog kūdikių bliuzą patiria apie 75 % pagimdžiusiųjų. Ši būsena būdinga ir vyrams. Beje, kūdikių bliuzo simptomai laikomi lengvais ir greitai praeinančiais. Tuo tarpu pogimdyvinė depresija (PD) priskiriama depresijos formai ir, priklausomai nuo simptomų išreikštumo, yra gydoma vaistais. Pogimdyvinė depresija gali pasireikšti kiek vėliau nei kūdikių bliuzas, o simptomai paprastai trunka ilgiau nei dvi savaites. Sergant PD patiriamas nerimas ir depresija yra tokie intensyvūs, jog gali paveikti įsitraukimą į kasdienę veiklą.

Statistikos duomenimis, 1 iš 10 vyrų, turinčių partnerę, sergančią pogimdyvine depresija, ilgainiui taip pat patiria pogimdyvinės depresijos simptomus. Jei moterims pogimdyvinė depresija pasireiškia pirmų trijų savaičių laikotarpyje po vaiko gimimo, vyrams nuotaikos sutrikimas vystosi kur kas lėčiau ir gali pasireikšti trečio – šešto mėnesio laikotarpyje po vaiko gimimo.

Pogimdyvinės depresijos priežastys

Faktas, jog nauja gyvybė atneša pokyčių, naujų emocijų ir išgyvenimų bangą visiems šeimos nariams. Pasikeitusi dienotvarkė, būtinybė skirti didžiąją laiko dalį šeimai, nauji reikalavimai ir atsiradęs naujas tėvo vaidmuo gali sukelti nemažai streso ir nerimo. Sunkumai užmegzti ryšį su naujagimiu gali sukelti tokius jausmus kaip kaltė, gėda, bejėgiškumas. Pastarieji jausmai gali būti slopinami ir neišreiškiami, o visa tai patiriamą stresą tik didina. O kur dar miego trūkumas, kenkiantis tiek emocinei, tiek fizinei sveikatai.

Pastebimas ir hormonų pokytis gimus vaikui. Vidutiniškai nuo 26 iki 34 proc. vyrų organizme sumažėja testosterono kiekis. Taip pat moksliniai tyrimai atskleidė, jog tie tėvai, kurie daugiau laiko praleidžia rūpindamiesi vaiku ir stiprindami tarpusavio ryšį, turi savo organizme mažesnį kiekį testosterono. Sumažėjęs testosterono kiekis gali būti susijęs su miego, apetito, nuotaikos ir kt. pokyčiais. Na o sumažėjus testosteronui, vyrų organizme padidėja estrogeno, kortizolio, prolaktino ir vazopresino, kurie yra atsakingi už tarpusavio ryšio kūrimą su vaiku. Taigi panašu, jog pakitusi hormonų pusiausvyra pastiprina tėčio kuriamą ryšį su vaiku, tačiau taip pat gali turėti įtakos pogimdyvinės depresijos atsiradimui.

Vyrų pogimdyvinės depresijos simptomai

Pagrindiniais PD simptomais laikomi nerimas ir depresija. Moksliniai tyrimai atskleidžia ir kitus simptomus, kurie gali padėti atpažinti PD: kaltės jausmas, bejėgiškumas, ūmus pyktis, energijos stoka, nerimastingumas, susidomėjimo stoka, apetito pokytis, koncentravimasis į nesėkmes, agresyvus elgesys, impulsyvumas, jautrumas, savižudiškos mintys ir kt. Dažniausiai pasireiškia keli PD simptomai, o jų raiškos stiprumas skiriasi priklausomai nuo asmens individualių savybių.

Visuomenėje giliai įsišaknijęs stigmatizuotas požiūris į vyriškos lyties atstovus kaip stiprius, niekada neverkiančius ir gebančius susidoroti su patiriamais sunkumais be pagalbos, apsunkina vyro gebėjimą būti tėčiu. Juk neišmatuojamai sunku turėtų būti visada išlikti stipriam, nerodant savo patiriamų emocijų ir dar stengiantis įveikti iššūkius pačiam vienam. Socialiai priimtinos normos, jog tikras vyras turi pasižymėti agresyvumu ir valdingumu, tikrai neprisideda prie vyrų, būsimų ar esamų tėčių, emocinės gerovės.

Tuo tarpu dažnai vyrų emociniai sutrikimai neigiamai paveikia visos šeimos emocinę būklę. Moksliniai tyrimai atskleidžia, jog vaikai, kurių tėvams buvo diagnozuota depresija, turėjo aukštesnį distreso lygį. Tai patvirtina ir kito tyrimo duomenys: sergančių depresija tėvų vaikai turėjo didesnę emocinių ar elgesio sutrikimų, psichinių ligų riziką. Kitų tyrimų duomenimis, tėvų depresija gali būti tėvų agresijos prieš savo mažamečius vaikus priežastis. Be to, stebima didesnė šeimos konfliktų, skyrybų rizika tarp sergančiųjų PD.

Vyrų emocijų įveikos būdai

Emocinius sunkumus galima įveikti įvairiais būdais, tačiau vieni jų gali būti daugiau žalingi nei naudingi. Vienas tokių emocijų įveikos būdų - dažnai pasirenkamų nesąmoningai – darboholizmas, t.y. polinkis dirbti viršvalandžius. Darboholizmas neleidžia būti „čia ir dabar“, paskatina vengti tikrovės ir buvimo su savimi bei savo išgyvenamomis emocijomis. Tuo tarpu toks nesirūpinimas savo emocine sveikata gali sukelti dar stipresnius emocinius išgyvenimus, kurie dažniausiai pasireiškia somatine forma – galvos, skrandžio, įvairių kūno vietų skausmais. Taip pat emocinis skausmas gali būti slopinamas alkoholiu bei narkotinėmis medžiagomis ar smurtiniu elgesiu net prieš šeimos narius. Ūmūs pykčio priepuoliai, kurių metu įvyksta emocijų ventiliacija, taip pat nėra geras būdas išreikšti emociją, todėl kad jų metu nukenčia kiti žmonės, dažniausiai artimieji, o ir nesuvaldžiusį savo emocijų žmogų neretai apninka kaltė ir gėda. Rizikingas elgesys (pvz.: greičio viršijimas) taip pat gali padėti nors laikinai užmiršti emocinius sunkumus, tačiau be abejonės kelia pavojų žmogaus sveikatai.

Taigi kokie būdai efektyvūs įveikiant emocijas? Kalbant apie PD ir jos metu išgyvenamą nerimą, liūdesį ir prislėgtumą, svarbu pirmiausia atpažinti ir suvokti savo emocijas ir jausmus. Tikriausiai nebūtina ieškoti „kaltų“ ar gilintis į priežastis, dėl kurių savijauta pasikeitė. Svarbu pasistengti priimti visa tai, kas patiriama, neneigiant, neslepiant ir nebėgant nuo savo jausmų. Jausmai „nori“ būti atpažinti ir priimti, nes kiekvienas jų „atneša“ žinutę su informacija, kad kažkas mumyse vyksta svarbaus. Atpažinus ir priėmus jausmą, t.y. supratus, jog pavyzdžiui, tai - liūdesys, pranešantis mums apie tai, kad galbūt kažkas vyksta ne taip, kaip norėtume, galima jį išreikšti, pavyzdžiui, pasikalbėjus su savo partnere (kitu patikimu asmeniu) ar užsiėmus veikla, kuri teikia džiaugsmo ir malonumo. Žinoma, patiriant intensyvias, ilgą laiką trunkančias emocijas, kurias sunku įveikti vienam, būtina kreiptis į specialistus. Konsultacijos su psichoterapeutu gali padėti atrasti ir išmokyti tinkamų emocijų įveikos būdų: pradedant dienotvarkės koregavimu ir laiko sau skyrimu, meditacijų praktikavimu, baigiant emocinės paramos, palaikymo gavimu iš psichoterapeuto.

Ką reiškia būti geru tėčiu?

     Na ir pabaigai pasvarstymai, remiantis gyd. psichoterapeuto J. Neverausko mintimis, ko reikia, kad ir       tėtis ir vaikas ir mama būtų laimingi.

     Jei nori būti geru tėčiu:

• Pasistenk būti „čia ir dabar“, t. y. mąstyk tik apie tai, kas vyksta dabar, o ne apie tai, kas buvo ar bus.

• Pasistenk savo vaiką mylėti besąlygiškai, t. y. netgi tada, kai vaikas meilės atrodo nenusipelnė. Kai vaikas atrodo nevertas meilės, jam jos reikia daugiausiai.

• Siek lyderystės išmokyti savo pavyzdžiu.

• Naudok empatiją ir atjautą santykiuose ir mokyk to vaikus.

• Pasistenk suderinti meilę ir discipliną, t. y. nustatyk tinkamas elgesio ribas.

• Pasistenk leisti laiką su savo vaikais kokybiškai, t. y., skirk nuoširdaus dėmesio vaikui ir taip patenkink jo emocinius poreikius.

• Įsitrauk į šeimos gyvenimą ir mokėk atsiprašyti bei atleisti.

• Palaikyk žmonos ir vaikų svajones bei augink jų savivertę.

• Mokyk vaiką elgesio socialiniuose santykiuose bei palaikyk jo sveikus įpročius.

• Suteik besąlygišką pagalbą prireikus.

• Kad būti geru tėčiu, pirmiausia reikia būti geru vyru – mylėti žmonos mažą mergaitę jos viduje, nenaudoti keiksmažodžių savo kalboje, efektyviai bendrauti su žmona, rodyti susižavėjimą ja, pasidalinti atsakomybe, stiprinti intymumą, būti atlaidžiam ir praktikuoti dėkingumą, įsitraukti į šventes, gerbti moters individualumą, palaikyti savo žmoną sunkumuose ir pokyčiuose.

• Būk sąžiningas, patikimas, mokėk atsiprašyti.

• Sukurk penkias teigiamas patirtis vaikui vietoj vienos neigiamos!

     Nebūtina atitikti visus aukščiau išvardytus „gero tėčio“ kriterijus. Pakanka mylėti.

Literatūros šaltiniai:

1. Gepp, K., Rowe S., (2022). Can Men Have Postpartum Depression? The Answer Is Yes. Rasta internete: https://psychcentral.com/depression/postpartum-depression-in-men

2. Mayo Clinic Staff, (2022). Male depression: Understanding the issues. Rasta internete: https://www.mayoclinic.org/diseases-conditions/depression/in-depth/male-depression/art-20046216

Koks tavo tolerancijos langas?

Tolerancijos langas, taip pat žinomas kaip emocinės tolerancijos riba, yra psichiatro Dano Siegelio sukurtas terminas, nurodantis mūsų gebėjimą susidoroti su sunkumais, netikrumu ir apskritai bet kuo, kas sukelia diskomfortą, nesvarbu, ar tai būtų išorinės situacijos ar vidiniai išgyvenimai. Kiekvienas iš mūsų turi savo tolerancijos langą, tik vienų jis - platus, o štai kitų – visai siauras, kurio ribas peržengti nesudėtinga. Kas yra tolerancijos langas ir kokiais būdais jį galima plėsti ir pakalbėsime šiame straipsnyje.

Kas yra tolerancijos langas?

Tolerancijos langas yra metafora, kurią 1999 m. sukūrė psichiatras ir knygų autorius Daniel J. Siegel. Šis terminas apibūdina kiekvienam žmogui skirtingą optimalią ir komfortišką zoną, ją sudaro įvairaus intensyvumo emocinės patirtys, kurias tas žmogus gali ramiai išgyventi, analizuoti ir priimti. Pasak „Erudito“ licėjaus psichologės Virginijos Rekienės, būdami savo tolerancijos lango ribose galime aiškiai mąstyti, pastebėti, kaip ir kodėl kyla įvairios emocijos, kaip jos atsispindi mūsų kūne, veikia mintis ir reakcijas. Tolerancijos lango ribose galime lanksčiai prisitaikyti, gebame priimti tinkamus, racionalius, kūrybiškus sprendimus ir sugebame adekvačiai reaguoti. Tuo tarpu peržengus tolerancijos lango ribas galime patirti emocinį diskomfortą, susidurdami su emocijų reguliavimo sunkumais. Tolerancijos langas, dažnai minimas traumų psichologijoje, gali būti puikus būdas atskleisti ir trauminius išgyvenimus.

Tolerancijos lango žemėlapis

Pažvelkime į tolerancijos lango žemėlapį iš arčiau. Tolerancijos langą sudaro trys zonos: sužadinimo, komforto ir slopinimo. Komforto zonoje gebame valdyti emocijas ir elgesį, jaučiame vidinę harmoniją ir emocijų pusiausvyrą. Sužadinimo būsena – tai pasirengimo „bėgti-kovoti“ būsena. Atsidūrę šioje būsenoje jaučiame nerimą, chaotiškumą, priešiškumą, galimi pykčio ir agresijos priepuoliai. Be to, gali pasireikšti sutrikęs gebėjimas atsipalaiduoti – galime jaustis tarsi nerandantys sau vietos, gali sutrikti miego, valgymo režimas. Taip pat gali pasireikšti įkyrios, pasikartojančios mintys. Kartu su anksčiau išvardintais simptomais gali pasireikšti valgymo sutrikimai bei įvairios priklausomybės.

Visiškai priešinga – slopinimo – yra organizmo išsekimo būsena. Slopinimo būsena gali pasireikšti emociniu ir protiniu sąstingiu, išsekimu, tuštumos ir bejėgiškumo jausmais, apatija, sumažėjusiu budrumu ar net atsiskyrimo nuo savo kūno pojūčiu. Būnant šioje zonoje mūsų smegenys aktyvuoja „sustink“ išlikimo mechanizmą. Paprastai tokia būsena užvaldo per ilgai būnant sužadinime, kada kūnas ir protas patiria perkrovą. Pasirodo, jog ir sumažėjusio, ir padidėjusio emocinio susijaudinimo zonos yra evoliuciškai labai senos mūsų kūno ir proto išlikimo strategijos – jų pakeisti mes negalime, todėl išgyvendami šias būsenas neturėtume būti sau pernelyg griežti. Vis tik šį tą padaryti tikrai galime: padidinti savo tolerancijos lango ribas tam, kad gyvenimo iššūkiai ne taip lengvai „išsviestų“ iš tolerancijos lango zonos ribų.

Tolerancijos lango ribų skirtumai

Kiekvieno iš mūsų tolerancijos lango ribų dydis yra skirtingas, priklausomai nuo individualių veiksnių tokių kaip asmens temperamentas (ar būdingas dirglumas, irzlumas ir pan.), socialinis ir kultūrinis kontekstas (pavyzdžiui, artimų ir patikimų žmonių buvimas ar nebuvimas), emocinis raštingumas (savo emocinių poreikių žinojimas ir gebėjimas juos patenkinti), fizinės būsenos (nuovargis, alkis, skausmas ir t. t.), įgytos patirtys (išgyventos traumos, netektys ir pan.). Savaime suprantama, jog asmuo, kurio atsparumas stresui yra pakankamas, turintis stiprų socialinį palaikymą, atpažįstantis ir gebantis suprasti bei patenkinti savo emocinius poreikius, įprasminti išgyventas neigiamas patirtis, turės pakankamai dideles tolerancijos lango ribas. Priešingu atveju, silpnas atsparumas stresui, socialinio palaikymo nebuvimas, savo emocinių poreikių neatpažinimas ir ignoravimas, profesinis perdegimas bei negebėjimas įprasminti savo neigiamų patirčių formuoja nedideles tolerancijos lango ribas.

Kaip plėsti tolerancijos lango ribas?

Pirmiausia, ką galime padaryti tam, kad tolerancijos langas būtų bent šiek tiek didesnis, jį pažinti. Labai svarbu suprasti, ką kiekvienam iš mūsų reiškia buvimas idealioje emocinėje zonoje, kuomet galime ramiai būti „čia ir dabar“, lanksčiai prisitaikyti prie netikėtumų. Vienas iš būdų tai padaryti – geros ir sėkmingos dienos analizavimas, apmąstymas, apgalvojant tokius dalykus kaip: kokios buvo mano šios dienos reakcijos, mintys ir jausmai? Kuo didžiuojuosi? Už ką esu dėkingas? Ką apie save supratau? Kas man padėjo susitvarkyti su dienos metu iškilusiais iššūkiais?

Antra, pastebėkite, kada atsiduriate už tolerancijos lango ribų. Verta suprasti, kokie signalai, detalės ir užuominos išduoda, kad esame nutolę arba tolstame nuo savo idealios emocinės būsenos. Galima sau užduoti tokius klausimus: ką aš galvoju ir darau, kai jaučiuosi išmuštas iš vėžių, kai sumažėja gebėjimas kontroliuoti save ir situaciją? Kokius dalykus galiu kontroliuoti, o kurie yra nepavaldūs mano kontrolei? Kokioms aplinkybėms esant jaučiuosi prarandantis ramybę ir kaip į tai reaguoju? Kaip mano kūnas parodo, kad išgyvenu emocinį diskomfortą – gal padidėja pulsas, įsitempia raumenyse ar pan.? Taigi labai svarbu stebėti savo kūną reaguojant į įvairius kasdienius dirgiklius ir suprasti tai, kas „išmeta“ iš komforto zonos.

Ne mažiau svarbu atrasti jums tinkamus būdus sugrįžti į tolerancijos langą. Sugrįžti į tolerancijos langą, kuomet esame padidėjusio emocinio susijaudinimo zonoje, gali padėti tokios technikos kaip gilus ir lėtas kvėpavimas, rašymas, ritmiški šokiai, mėgstamos muzikos klausymas, bėgiojimas, sąmoningas gamtos stebėjimas, dainavimas, šilta vonia arba dušas, užsiklojimas sunkia antklode, savimasažas, joga ir kiti švelnaus tempimo pratimai. Grįžti į tolerancijos langą, kuomet esame sumažėjusio emocinio susijaudinimo zonoje gali padėti balansavimo pratimai, tapymas, šaltas vanduo, šokiai, pažintinių funkcijų sužadinimas, pavyzdžiui, pažiūrėjimas į dešinę, paskui į kairę ir įvardijimas trijų daiktų, kuriuos matau kiekvienoje pusėje. Svarbu išbandyti keletą dalykų, nes tik taip galime atsirinkti, kas veikia.

Nėra blogai išeiti iš tolerancijos lango ribų ir stengtis išbūti su nepatogiais jausmais ir mintimis iššūkį keliančiose situacijose. Kur kas blogiau nerasti kelio atgal į tolerancijos langą, kuomet per ilgai užsibūname nerimo ir įtampos būsenoje ir išmokome organizmą nuolat nerimauti. Išeiti iš „užburto“ nerimo rato, t.y. ilgai besitęsiančios sužadinimo būsenos gali tapti sudėtinga. Taigi esant poreikiui verta kreiptis psichologinės pagalbos. Pokalbis su psichologu arba psichoterapeutu gali būti geras būdas geriau pažinti savo emocijų pasaulį saugioje, priimančioje aplinkoje tam, kad paskui šias žinias, patirtis, įžvalgas būtų galima išbandyti kasdienybėje nesibaiminant „iškristi“ iš tolerancijos lango.

Literatūros šaltiniai:

1. Gudrus būdas, kaip suvaldyti savo emocijas: psichologė aiškina, kas tai yra „Tolerancijos langas“ (2023). Žiūrėta internete: http://www.technologijos.lt/n/mokslas/psichologija/S-117648/straipsnis/Gudrus-budas-kaip-suvaldyti-savo-emocijas-psichologe-aiskina-kas-tai-yra-Tolerancijos-langas

2. Mazilauskaitė, R. (2021). Tolerancijos langas. Žiūrėta internete: https://www.youtube.com/watch?v=g4jAY7shQsA

3. How to Help Your Clients Understand Their Window of Tolerance [Infographic]. National Institute for the Clinical Application of Behavioral Medicine. Žiūrėta internete: https://www.nicabm.com/trauma-how-to-help-your-clients-understand-their-window-of-tolerance/

               Emocinė tuštuma

Dauguma žmonių gyvena tylioje neviltyje yra pasakęs rašytojas H. D. Toro. O ką reiškia gyventi neviltyje? Galbūt tai savo emocijų ir jausmų neatpažinimas bei nepriėmimas? O gal polinkis į savikritiką, globos ir atjautos sau trūkumas? Tuštumos, atbukimo jausmas, problemos santykiuose...? Regis, tai - emocinio apleistumo šalutiniai poveikiai.

Šių dienų pasaulyje emocinė tuštuma gali būti sunkiai atpažįstama dėl informacijos gausos, aplinkos dirgiklių pertekliaus, emocinių poreikių tenkinimo pakaitalų (naujienų srautas, trumpalaikiai neįpareigojantys santykiai, greitas maistas, socialiniai tinklai ir kt.). Kartais emocinė tuštuma taip ir lieka nesuprasta, taigi ir neįveikiama, sukelianti įvairiausius fizinius/psichinius negalavimus, o galbūt paliekanti pėdsakus ir kitų žmonių gyvenimuose. Pasak psichologių-psichoterapeučių dr. J. Webb ir dr. C. Musello, patiriamas tuštumos jausmas neretai išoriškai lieka nepastebėtas, žmogus gyvena pakankamai sėkmingą suaugusiojo gyvenimą, tačiau viduje lyg kažko trūksta, lyg to, ką turi, yra negana. Daugeliu atvejų tokie žmonės ieško emocinio ryšio, kuris yra tarsi gyvenimo syvai, suteikiantys santykiams ir gyvenimui prasmę.

Emocinės tuštumos priežastys

Psichoanalitiko D. Vinikoto nuomone, egzistuoja minimalus tėvų emocinio ryšio, empatijos ir nuolatinio dėmesio kiekis, būtinas vaiko augimui ir vystymuisi, kad jis užaugtų emociškai sveiku ir emocinį ryšį gebančiu užmegzti suaugusiuoju. Deja, dėl susiklosčiusių tam tikrų gyvenimo aplinkybių, pačių tėvų vaikystės patirčių apspręsto emocinio atbukimo, tinkamai globoti savo atžalas atliepiant jų poreikius tampa sudėtinga. Visgi ne visi išsiblaškę, įsitempę, abejingi, sutrikę ir atsiriboję tėvai yra emociškai aplaidūs. Tikrasis emocinis apleistumas gali reikštis emociniu savo vaiko nuvylimu esminiu krizės momentu sukeliant vaikui žalą arba tuomet, kai visą vaikystę yra nepastebimas ir neatliepiamas vaiko poreikis. Pavyzdžiui, neigiamų jausmų ignoravimas ir nepriėmimas šeimoje gali paskatinti atsirasti tam tikrus žalingus įsitikinimus apie emocijas, o pastarieji sukelti ne tik didžiulį pyktį ir gėdą dėl išgyvenamų „gėdingų“ emocijų, bet taip pat ir emocinę tuštumą. Arba globos ir emocinio saugumo užtikrinimo stygius vaikui, patyrusiam stiprų išgąstį ar sukrėtimą (patirtas smurtas, netektys ir kt.). Taigi, žalą daro visuma svarbių momentų, kai emociškai aplaidūs tėvai yra kurti ir akli savo augančio vaiko emociniams poreikiams. Tėvai, greičiausiai patys patyrę emocinį apleistumą vaikystėje, yra bejėgiai neperduoti „emocinio apleistumo fakelo“ savo vaikams. Tačiau niekas nėra ir negali būti kaltas dėl emocinio apleistumo. Na o geriausia, ką galime padaryti, tai atpažinti ir suvokti savo emocinį apleistumą ir pabandyti prisipildyti emocinių degalų iš naujo.

Emocinės tuštumo raiška

Žmonės sukurti jausti emocijas. Kai iš pradžių ši prigimtis sutrikdoma emociškai aplaidžių tėvų, o vėliau ir paties vaiko, kai šis suauga, visa sistema išeina iš rikiuotės. Taigi psichika tampa sutrikusi, kai iš jos išstumiamos emocijos. Pavyzdžiui, verkiančiam ir kenčiančiam vaikui draudimas verkti gali atimti galimybę išreikšti emociją ir taip pašalinti dalį jaučiamo skausmo. Neleidę vaikui išsiverkti tiek, kiek reikia, mes ne tik formuojame klaidingą įsitikinimą apie liūdesį (jo nereikia, tai – blogas jausmas), tačiau ir prisidedame prie psichikos sutrikdymo.

Taigi, kokiais būdo bruožais ir savybėmis pasižymi emociškai apleisti asmenys? Emociškai apleisti žmonės dažniausiai yra geri klausytojai, tačiau patiria sunkumų atsiskleisdami. Jie gali atjausti ir atreaguoti į kitą žmogų, dalintis puikiais gyvenimiškais patarimais, tačiau kalbant apie atautą sau, jos tiesiog nebelieka. Be to, dažnai tokie asmenys yra linkę labai gerai rūpintis kitais ir jų poreikiais, tuo tarpu save neretai užmiršta. Žinoma taisyklė, pirma užsidėti kaukę sau, paskui kitam, neretai lieka užmiršta. Išgyvenantys emocinę tuštumą, dažnai patiria sunkumų nuraminant save. Tikriausiai ir vaikystėje tokie žmonės neturėjo galimybių gauti tinkamą nuraminimą, paguodą ir užuojautą. Be to, paprastai emociškai apleisti asmenys turi suformuotą stiprų kritišką vidinį balsą, ko pasekoje atsiranda žema savivertė, nepasitikėjimas savimi. Vidinis pyktis, nukreiptas į save, savidisciplinos stoka, sunkumai prašant pagalbos ir ją priimant bei kiti anksčiau išvardinti veiksniai kuria pakankamai sudėtingą ir nedraugišką kasdienybę, kurioje išgyventi tampa vis sunkiau.

Nors gali atrodyti priešingai, tačiau daugeliu atvejų emocinė tuštuma ir atbukimas yra blogiau už skausmą. Labai sunku pripažinti, suprasti, išreikšti žodžiais tai, ko nėra. Daugumai žmonių, tuštuma atrodo kaip niekas. Tačiau kalbant apie žmogaus vidinį pasaulį, tas niekas tikrai yra kažkas. Tuštuma pati savaime laikoma jausmu. Šis jausmas gali būti labai stiprus ir galingas. Jis gali paskatinti žmones, siekiančius jo išvengti, imtis kraštutinumų (pavyzdžiui, imtis savižalos). Juk žmogus sukurtas jausti, patirti, išgyventi emocijas. Priešingu atveju telieka tuščia egzistencija.

Emocinės tuštumos pripildymas

Ne paslaptis, jog žmonėms, patyrusiems emocinį apleistumą, būdingas tuštumos ir bukumo jausmas, nebyli kančia, abejonė savo gyvenimo prasme ir verte, fantazijos apie pabėgimą. Nenuostabu, kad tokie žmonės yra linkę į uždarumą, nedemonstravimą savo jausmų, iniciatyvos santykiuose sumažėjimą ir kt. Tai sudėtingi dalykai, kuriems spręsti gali prireikti nemažai laiko ir pastangų, tačiau viskas yra įmanoma, jei nepasiduodame. Tam, kad pajudėtume link sveikimo ir tuštumos pripildymo, pirmiausia turime užauginti save patys. Ką tai reiškia?

Pradėkime nuo savo jausmų atpažinimo. Tikriausiai nebekyla klausimų dėl to, ar verta sau ir kitiems leisti išgyventi jausmus ir ar jie yra prasmingi. Mes privalome skirti daugiau dėmesio savo emocijoms, jas atpažįstant, priimant, priskiriant ir veikiant (APPV). Pirmiausia jausmą reikia atpažinti įvardinant (tai - pyktis, liūdesys, o gal baimė?), tuomet stengtis priimti nevertinant jo kaip blogo ar gero. Priskyrimas - trečias žingsnis – skatina rasti priežastį dėl ko vienaip ar kitaip jaučiamės. Na o suradus dingstį galime pagalvoti apie veiksmus, skirtus atlikti poreikiui patenkinti. Pavyzdžiui, atpažįstu ir įvardinu, jog šiuo metu jaučiu pyktį. Priimu šią emociją, negalvodamas apie ją kaip blogą ar gerą. Suprantu, jog pyktį sukėlė draugo vėlavimas ir susitarimo nepaisymas. Pasakau draugui, kaip jaučiuosi ir ką galvoju, tuomet kai susitinkame. Tai pagrindiniai žingsniai savęs pažinimo, geros savijautos ir emocinio rezervuaro pripildymo link.

Dar vienas svarbus būdas mažinant emocinę tuštumą – tai išmokti reikšti emocijas ryžtingai ir su užuojauta. Tai reiškia, kad emocijas išreiškiu ne automatiniu būdu (taip, kaip esu įpratęs), tačiau įsisąmoninu jas ir išreiškiu taip, kad mano emocinė būsena pagerėtų, tačiau nebūtų pažeistos ir kito žmogaus ribos. Pavyzdžiui, jūs stovite parduotuvėje eilėje ir pastebite, kad vienas iš pirkėjų netikėtai užlenda į priekį atsistodamas prieš jus. Nepaisant jaučiamo pykčio, Jūs nepradedate rėkti ir stumdytis ar tvardyti pykčio savo viduje, o tiesiog mandagiai paplekšnojate jam per petį ir pasakote „Regis, eilės galas yra ten“. Nesvarbu, kaip baigsis ši situacija, tačiau tai, regis, padėjo jums išreikšti jausmus.

Tu esi svarbus!

Kaip ir minėta anksčiau, asmenys, patiriantys emocinę tuštumą, yra linkę nesirūpinti savimi ir savo poreikius nustumti į šalį. Taigi nemažiau svarbus dalykas yra išmokti pasirūpinti savo poreikiais. Be abejo, pirmiausia reikia juos atpažinti. Mokymasis globoti save reiškia mokymąsi savo poreikius iškelti į pirmą vietą, nes kai esame stiprūs, sveiki ir laimingi, geriau galime pasirūpinti ir kitais. Žinoma, taip pat svarbūs dalykai kalbant apie rūpinimąsi savimi yra sveikos mitybos, fizinio aktyvumo bei poilsio režimo įpročių palaikymas.

Mokymasis pasakyti „ne“, t. y. teisė ko nors atsisakyti nenurodant priežasties yra viena pagrindinių savikliovos taisyklių padedanti nubrėžti ribas ir pasirūpinti savo gera savijauta. Patinkančios veiklos radimas ir užsiėmimas ja kasdien taip pat prisideda prie rūpinimosi ir globos savimi. Be galo svarbu atrasti ir taikyti būdus, kaip esant krizinei situacijai nuraminti save. Dažnai užmirštas, tačiau veiksmingas būdas nuraminti save – tai kalbėti apie save ir savo jausmus. Kalbėti galima ne tik su kitu žmogumi, bet ir su savimi, mintyse, tyliai. Tokie ir panašūs pasakymai: „Tai tik jausmas, o jausmai netrunka amžinai“, „Žinau, kad esu geras žmogus“, „Stengiausi iš visų jėgų, bet nepavyko“ ir kt., padeda pasijusti geriau, nusiraminti ir žengti į priekį. Žinoma, kiekvienam iš mūsų tinka vis kitoks nusiraminimo būdas, taigi verta patyrinėti veiklas, kurios mums asmeniškai būtų veiksmingos.

Na o pabaigai – paskatinimas tiems, kas nori padėti sau užaugti ir pripildyti savo emocijų rezervuarą. Svarbiausi žmonės gyvenime esame mes patys sau, todėl ir turime pradėti nuo savęs: nepaisant geresnio ar blogesnio tėvų palikimo, išmoktų elgesio ir emocijų valdymo būdų, esame pajėgūs mylėti save stipriau ir pasirūpinti savimi geriau nei tai darėme vakar. Sėkmės!

Literatūros šaltiniai:

1. Webb, J., Musello, C. (2023). Iš emocinės tuštumos. Všį Abigailė, Vilnius.