Čia galite rasti straipsnių besąlyginio priėmimo ir kitomis šiandien aktualiomis santykių temomis. Tam, kad santykis užsimegztų ir toliau vystytųsi neužtenka tiesiog būti, kartais prireikia pastangų, laiko ir kantrybės bei žinių :)

Besąlyginis priėmimas – kas tai ir kodėl jo reikia?

 

Ar dažnai savo kasdienybėje girdime žodžius: „priimu tave tokį, koks esi“, „man tu patinki būdamas savimi“, „esi pakankamas“, „priimu tavo jausmus ir mintis, papasakok daugiau apie tai...“?

Tikriausiai tai nėra dažna patirtis. Dar daugiau - daugelis iš mūsų nesame to patyrę apskritai. Taigi kodėl taip svarbu patirti besąlyginį priėmimą? Ir kaip tokios sulaukto priėmimo iš kito žmogaus patirtys formuoja asmenybę ir ją augina, o gal net gydo?

Besąlyginis priėmimas – tai gebėjimas priimti kitą žmogų su visomis jo teigiamomis ir neigiamomis savybėmis. Juk dažnai kitą asmenį vertiname pagal savo įsitikinimus, nuostatas, vertybes, požiūrį ir kaip retai pasiryžtame pažvelgti į kitą jo paties akimis. Dar daugiau, gebėti sukurti saugią ir laisvą atmosferą tam, kad savyje užsisklendęs žmogus išdrįstų atsiskleisti ir nebūtų sužeistas, t.y. atstumtas, paniekintas, nesuprastas, gali ne kiekvienas. Tam reikia pastangų, noro, drąsos, ryžto, o visų svarbiausia – atsitraukimo nuo savęs, t.y. egoizmo atsisakymo. Kertinis momentas besąlyginiame kito priėmime ir yra dėmesio nuo savęs nukreipimas link kito.

Besąlyginis priėmimas puikiai atskleidžiamas humanistinės psichologijos atstovo, K. Rodžerso, darbuose. Vienoje iš psichologo knygų „Apie tapimą asmeniu“ aptariamas terapinis santykis ir jo subtilybės, kuriame ir atsiskleidžia besąlyginis priėmimas. Ne paslaptis, kad besąlyginis priėmimas vyksta terapijos, konsultacijų su specialistais metu, tačiau nereikia užmiršti kad toks santykis gali būti išgyvenamas ir tarp artimų žmonių, porų, mokytojo ir mokinio, grupės narių ir kt.

Visgi kaip dažnai tiek su pažįstamais, tiek su nepažįstamais bendraudami nepajėgiame atsisakyti savo požiūrio, įsitikinimų ir elgiamės taip, kad patenkintume savo poreikius ir norus: jei mūsų vaikas gauna prastą pažymį, galime pasijusti nekaip, pradėti jį kritikuoti vien todėl, kad jaučiamės prasti kaip tėvai. Arba sutinkame išklausyti draugą, tačiau tuo pačiu metu jį pertraukinėjame, nes mums tiesiog pasidaro nebeįdomu arba dar blogiau, imame kritikuoti, patarinėti, aiškinti, taip parodydami savo išmintį, patirtį ir pranašumą. Toks elgesys toli gražu neprimena besąlyginio priėmimo ir veda link santykių griūties.

Galimybė patirti besąlyginį priėmimą iš kito asmens, nesvarbu kas jis bebūtų, turi daugybę teigiamų pasekmių besąlyginį priėmimą patiriančiajam. Visų pirma, asmeniui sudaroma proga atsiskleisti, aptarti ypač nesaugias ir sunkias temas, pavyzdžiui, traumines patirtis, kurių metu asmuo buvo žalojamas tiek fiziškai, tiek psichiškai, patyrė daug neigiamų emocijų ir neturėjo progos jų išventiliuoti. Galėjimas aptarti sunkias patirtis ir išbūti jose, skatina asmenį priimti nemalonius jausmus ir emocijas, o tai veda link geresnio savęs suvokimo ir priėmimo. Kuomet asmuo supranta savo jausmų, pavyzdžiui, nerimo prasmę, atsiranda galimybė keisti emocinę būseną ir pradėti save suvokti, kaip gebantį įveikti sunkumus. Supratimas ir žinojimas, jog kažkas kitas tau leidžia būti visokiu, t.y. tiek geros nuotaikos, tiek prastos, suteikia drąsos būti savimi priimant įvairiausias emocijas ir gyvenimo patirtis. Tuomet nebėra baimės suklysti, pasirodyti prastesniu ir negebančiu. Be to, kuo labiau individas kito asmens yra suprastas ir pripažintas, tuo dažniau jis atsikrato neteisingų įsitikinimų apie save. Pavyzdžiui, pradeda suvokti, kad yra vertingas toks, koks yra, ir nebesistengia įtikti kitiems. Tai prisideda prie geresnio savęs vertinimo ir didesnio pasitikėjimo savimi.

Moksliniuose tyrimuose atskleidžiamos besąlyginio priėmimo sąsajos su teigiamais jausmais sau vaikų tarpe ir kūno priėmimu tarp stuburo traumą patyrusiųjų. Taigi apibendrinant visas besąlyginio priėmimo pasekmes galima teigti, jog besąlyginis priėmimas yra geriausias būdas asmenybei augti, keistis ir tobulėti. Žinojimas, kad bent vienas žmogus tave priima, jau augina ir leidžia pasijusti geriau. Kalbant apie ribas besąlyginiame priėmime, jos neturėtų egzistuoti vien todėl, kad mes nekeliame jokių sąlygų ir reikalavimų kitam asmeniui. Laisvas ir saugus santykis gali egzistuoti, kai ribų atsisakoma. Tokiais atvejais, kai susiduriame su priešišku pasikartojančiu elgesiu gali kilti sunkumų jį priimant, bet reikia suvokti, kad tik besąlygiškai priimtas elgesys galės laikui bėgant pasikeisti.

Ir netiesa, kad besąlyginis priėmimas nėra būtinas ir nereikšmingas santykiuose. Ignoruodami jį, mes nustumiame į šalį kiekvienam asmeniui svarbius psichologinius poreikius, tokius kaip būti pripažintam, priimtam, saugiam, mylimam, išgirstam ir suprastam. Anksčiau ar vėliau šie poreikiai pasireikš ir kaip svarbu, kad jie būtų patenkinti.

Žinoma, daugelio iš mūsų patirtis gali byloti, kad užaugama ir nepatiriant besąlyginio priėmimo, tačiau tokiu atveju labai sunku būti laimingam ir mylėti. Sunku priimti kitą žmogų ir net save, jei nebuvai priimtas kito. Visgi pradėti galima ir nuo savęs. Pirmas žingsnis siekiant patirti besąlyginį priėmimą palaikant santykį su žmogumi, turėtų būti dėmesio nuo savęs nukreipimas link kito.

Atrodytų, nėra sunku skirti dėmesio kitam asmeniui ir pabūti su juo ne tik fiziškai, bet ir emociškai jam priimtinu būdu. Visgi šiuolaikiniame, egoistiškame pasaulyje tai tampa nemažu iššūkiu ir kiekvieno iš mūsų siekiamybe. Tereikia pastangų, noro ir ryžto pradėti pirmam.

Literatūra:

1.        Brummelman, E., Thomaes, S., Walton, M., G., Poorthuis, A., M., G., Overbeek, G., de Castro, B.,O., Bushman, B., J.(2014). Unconditional Regard Buffers Children’s Negative Self-Feelings. Pediatrics, 134:1119–1126.

2.        Bailey, K., A., Ditor, D., S., Gammage, K., L., Ingen, C., V. (2015). It’s all about acceptance”: A qualitative study exploring a model of positive body image for people with spinal cord injury. Body Image,15, 24–34.

3.        Rogers, R., C. (2005). Apie tapimą asmeniu. Psichoterapeuto požiūris į psichoterapiją. Atviros Lietuvos fondas, Vilnius.

 

Egoizmas – modernėjančio pasaulio rykštė ar/ir mano pasirinkimas?

 

 

Šiandien vis daugiau žmonių turi polinkį save laikyti svarbiu arba svarbiausiu, siekia tik geriausių paslaugų, nori turėti gražiausią šeimą, prabangiausią automobilį, sąskaitoje daugiau pinigų negu kaimynas... Girdimos tokios frazės kaip: „ar man užteks?“, „man nesvarbu“, „man nerūpi“, „koks skirtumas, kaip jis jaučiasi“, „kad tik man būtų gerai...“ verčia susimąstyti ir paklausti savęs, ar iš tiesų esu svarbesnis už kitus? Kokią teisę turiu gauti daugiau nei kitas? Kokią įtaką rūpinimasis tik savo poreikiais daro mūsų savijautai? Kaip išmokti gyventi pastebint ir kitus? Į šiuos klausimus ir bandysime atsakyti šiame straipsnyje.

 

Kas yra egoizmas?

Lietuvių kalbos žodyne egoizmas (lot. ego – aš) apibūdinamas kaip savanaudiškumas, savimeilė, žmogaus vertybinių orientacijų sistema, kuriai būdinga savų interesų ir poreikių vyravimas, kitų žmonių arba socialinių grupių interesų nepaisymas. Kitaip tariant, egoizmas yra altruizmo (nesavanaudiškas elgesys, rūpinimasis kitų gerove) priešybė. Galima pasvarstyti, kokios situacijos, kurias patiriame kasdien, atskleidžia mūsų altruistišką arba egoistišką elgesį ir kokias pasekmes mums ir kitiems vienoks ar kitoks elgesys turi. Tikriausiai nesunku įsivaizduoti savanoriaujantį žmogų, pavyzdžiui, besirūpinantį ligoniais, ir tą, kuris rūpinasi tik savimi, savo išvaizda ir gerove, kad žūtbūt patenkintų savo norus. Tačiau ar ir vienas ir kitas jaučiasi tokie pat laimingi? Paanalizuokime ego reikšmę mūsų savijautai.

 

Kada ego tampa per didelis...arba per mažas

Visiems gerai žinoma situacija, kada tėvai vaiką skatina jaustis svarbiausiu, reikšmingiausiu: „Karolis valgo tik mamos virtą košę ir tik pusryčiams, taigi darželyje jis košės nevalgys“ arba „Kokia mūsų Miglė gabi. Šioje klasėje jai niekas neprilygs.“ Žinoma, mylinti mama ir mylintis tėtis nori savo vaikui geriausio ir net nepagalvoja, jog tokios frazės tampa kelio į egoizmą pradžia. Ir kaip svarbu šioje vietoje atrasti aukso viduriuką, drąsinant ir palaikant vaiką, tačiau kartu mokant pamatyti ir šalia esantį.

Vaikystėje patyręs tėvų liaupses ir paskatinimus galvoti tik apie save, ilgainiui jau subrendęs žmogus nebegali atsiriboti nuo minčių apie save ir turi stipriai įsitvirtinusį įsitikinimą, kad jis privalo būti kitų gerbiamas, suprantamas, kad juo turi būti pasirūpinta ir jo poreikiai privalo būti patenkinti...O kai kalba pasisuka apie kitus jį supančius žmones, paprastai toks asmuo nukreipia kalbą, neturi ką pasakyti ar išreiškia abejingumą kitais. Egoistui kiti žmonės yra tiesiog neįdomūs. Tikriausiai nenuostabu – juk didžiąją gyvenimo dalį buvo laikomas svarbiausiu, geriausiu, gražiausiu, gabiausiu ir t.t.

Kitas kraštutinumas – per mažas egoizmas, dar kitaip vadinamas hipoegoizmu taip pat sukelia neigiamas pasekmes. Šiuo atveju, žmogus atsisako savo interesų, norų ir troškimų tam, kad kitiems būtų geriau. Viso to priežastis – noras užsitarnauti kitų dėmesį, meilę, pritarimą. Greičiausiai toks žmogus vaikystėje turėjo „stengtis“, kad gautų iš tėvų dėmesio ir meilės, kad būtų pastebėtas ir suprastas. Toks ankstyvosios vaikystės patyrimas įtvirtino įsitikinimą, jog reikia stengtis įtikti kitam žmogui, kad jis tave priimtų, gerbtų ir taptų draugu, o jau suaugęs žmogus priėmimo ir dėmesio ieško visą gyvenimą.

Galiausiai nesvarbu koks, per didelis ar per mažas egoizmas būtų, tai nepadeda sukurti sveikų, papildančių santykių ir taip trokštamos bendrystės su kitais. Kokybiškų santykių ir bendrystės su kitais nebuvimas ilgainiui žmogui gali sukelti tokias neigiamas emocines būsenas kaip depresyvią nuotaiką, nerimą, įtampą ir stresą. Kaip žinome, neigiamas emocines būsenas vienam išgyventi yra sunku, tačiau trūkstant bendrystės su kitais, tai tampa vienintele išeitimi. Taigi, egoizmas vargiai prisideda prie geresnės emocinės būsenos ir psichologinės savijautos. Galbūt tik retomis akimirkomis egoistas tampa laimingas, tačiau tai neturi ilgalaikio poveikio, nes patenkintus poreikius keičia kiti.

Taigi tampa aišku, kad egoistas dažniausiai nemyli ir savęs (nors kartais gali atrodyti atvirkščiai). Galime svarstyti apie už egoizmo besislepiančias vidines žmogaus būsenas tokias kaip nesaugumas, nerimas ir baimės, emocinės pusiausvyros nebuvimas. Tai skatina kelti prielaidas, jog viena iš egoizmo atsiradimo priežasčių gali būti nepatenkinti asmens psichologiniai poreikiai (pvz.: saugumo, meilės, pripažinimo ir t.t.).

 

Veiksniai, skatinantys egoizmą

Deja, ne vien nepatenkinti poreikiai ar anksčiau minėtas vaikų auklėjimo stilius skatina vystytis egoizmą. Šiandieninis vis labiau ir labiau modernėjantis pasaulis, kreipiantis dėmesį į žmogų kaip į atskirą objektą, skatindamas individualizmą, konkurenciją, žūtbūtinę išlikimo kovą ženkliai prisideda prie egoizmo skatinimo. Regis netiesiogiai, tačiau subtiliai ir kandžiai žiniasklaidoje ar kt. yra pasakoma: jei nebūsi geriausiu, talentingiausiu, gražiausiu ir išmintingiausiu, tu tapsi niekuo arba geriausiu atveju – vidutinybe... Tačiau juk beveik niekas nenori būti vidutinybe, dauguma iš mūsų siekiame kažko daugiau. Taip susidaro užburtas ratas: individualizmas skatina konkurenciją, konkurencija savo ruožtu – kovą „už vietą po saule“, o ten, kur kova, ten atsiranda ir egoizmas. Tokie reiškiniai kaip rūpinimasis kitais, pastangos suprasti kitą ir jam padėti tampa bereikšmiai...O kur dar tėvų, artimųjų, draugų paskatinimai nepasiduoti, kovoti už savo teises ir būti išgirstam.

Šiuolaikinėje literatūroje minimos tokios frazės: „Kaip tapti savimi?“, „Įvairūs būdai tapti turtingais, išmintingais, dvasingais...“, „ Kaip padėti sau?“ ir kitos knygos, siūlančios savipagalbą, iš pirmo žvilgsnio atrodytų yra naudingos ir vertingos, skatinančios pasirūpinti savimi, tačiau tik giliau pažvelgus paaiškėja, jog tai būdas nukreipti dėmesį į save, tapti savo laimės kalviu, svarbiausiu gyvenimo centru laikyti save...Kyla klausimas, ar blogai rūpintis savimi? Ne, tačiau svarbu neperžengti ribos. Kai tampama svarbiausiu savo paties gyvenimo centru, kai atsisakoma pastebėti kitus ir jų problemas, pasielgti taip, kaip nėra patogu ir įprasta, pažvelgti kitam į akis ir pasistengti suprasti, kai manoma, jog man priklauso, o kitam – ne, kai santykiuose nebelieka meilės, o tik vartotojiškumas... Egoizmas užvaldo beveik visas gyvenimo sritis ir mes tampame paties savęs įkaitais.

 

Kaip netapti pačio savęs įkaitu?

Egoizmas reiškiasi labai įvairiai. Pradedant nenorėjimu suprasti kito, naudos sau ieškojimu visame kame, baigiant narcisizmu, kuomet paisoma tik savo norų ir poreikių, kuriuos privalo patenkinti kiti. Turbūt vienas labiausiai paplitusių egoizmo atvejų – abejingumas kitam ir visai visuomenei. Tai skatina atskirtį, uždarumą ir vienišumą, nenorą bendrauti ir bendradarbiauti... Galiausiai bendravimo stoka prisideda prie prastesnės tiek fizinės, tiek psichinės sveikatos, kol prieinamas lemtingas taškas, kada žmogus suserga liga, nesvarbu kas tai būtų, depresija ar skrandžio opa...Visa tai veda prie ankstyvos mirties. Tačiau ar yra išeitis?

Būdų užmegzti ir palaikyti kontaktą yra įvairių, telieka pasirinkti priimtiniausią. Galima pradėti nuo paprasto veiksmo t.y. žvilgsnio kitam į akis...Taip kokią 1-2 min žvelgti vienas kitam į akis. Tai ne tik puikus būdas užmegzti santykį, bet ir palikti savąjį pasaulį bent trumpam tam, kad pažvelgtum į kitą pasaulį, kuriuo taip pat reikia pasirūpinti. Be to, paprastas skambutis telefonu ar pokalbis akis į akį gali būti veiksmingi vaistai vienišumui ar depresyviai nuotaikai gydyti. O kur dar komplimentai, malonūs pastebėjimai, sakomi žmogui...

Ir nors kiekviename iš mūsų slypi bent dalelė egoizmo (ir tai gerai, nes savimi privalome pasirūpinti), tačiau dar svarbiau žvelgiant į savo problemas pamatyti ir kitų, išties mažai besiskiriančių nuo mūsų pačių, norinčių būti suprastais ir mylimais. Juk atiduodami save kitiems, mes tampame žmogiškesni, geresni ir laimingesni. Tai skatina būti geriausia savo versija.

 

 Literatūra

1. https://www.vle.lt/straipsnis/egoizmas/

2. http://zodynas.vz.lt/Altruizmas

3. https://vaikodiena.lt/egoizmas-meileje-duok-man-viska-mainais-i-nieka/

4. https://www.bernardinai.lt/2014-08-10-zita-vasiliauskaite-buti-ar-nebuti-egoistu/

 

„Etikečių klijavimas“ – o kas čia blogo?

Jautruolis(ė), storulis(ė), manekenė(as), moksliukė(as), isterikas(ė), vunderkindas(ė)....Ir dar daugelis kitų kasdien sutinkamų ir išgirstamų asmens apibūdinimų iš pirmo žvilgsnio, atrodo, negali daryti jokios įtakos tam, kurį apibūdina šiais ar panašiais žodžiais. Visgi giliau pažvelgus į taip vadinamąsias „etiketes“, galima pastebėti neigiamą jų poveikį tiek pačiam žmogui, tiek tolesniam jo gyvenimui. Šiame straipsnyje ir aptarsime neigiamą klijuojamų „etikečių“ įtaką žmogaus gyvenimui.

Paprastai etikete vadiname pavadinimą, apibūdinantį daiktą. Lietuvių kalbos žodyne etiketė apibūdinama kaip ant prekės ar jos įpakavimo užklijuojama kortelė, pažyminti gamyklą, pavadinimą, kainą ir kt. Kasdieniame gyvenime etiketės mums padeda atskirti daiktus, juos atpažinti, rūšiuoti, įsigyti naudojimui. Be etikečių pasaulis taptų sunkiai sukontroliuojamas ir suprantamas. Paprastai tariant, etiketės mums padeda susigaudyti daiktų įvairovėje ir gausoje, taigi kasdienybė tampa paprastesnė.

Visgi etiketes naudojame ir žmonėms apibūdinti, dažnai to nesuprasdami ir galų gale nelaikydami apibūdinimo „etikete“. Juk pamačius apsiverkusią moterį dažnai nejučiomis galvoje kyla mintis su apibūdinimu „jautruolė“. O pasitaiko ir tokių, kurie apibūdinimą gali ištarti ir garsiai, tiesiai žmogui į akis. Arba gana dažna situacija, kuomet pamatę apkūnų žmogų nejučia pavadiname jį storuliu (-e). Verkiančiam vaikui dažnai tėvai kalba, jog jis - verksnys...Visi šie ir daugelis kitų gyvenimiškų pavyzdžių parodo, jog apibūdinimus kitaip vadinamus etiketėmis naudojame pakankamai dažnai įvairiose kasdienėse situacijose tam, kad apibūdintume mūsų dėmesį patraukusį žmogų. Ir net nepastebime, kaip „etiketės” žmones skirsto į tam tikras grupes, priskiria tam tikras savybes ir ypatybes, verčia laikytis tam tikrų grupei priklausančių standartų... Taigi tikriausiai kiekvienas iš mūsų priklauso tam tikrai grupei ir yra pagal tai atpažįstamas. Skubančiame ir greitai besikeičiančiame pasaulyje „etiketės” taip pat padeda susidaryti greitą ir gana tikslią nuomonę apie žmogų. Žinoma, galima ir suklysti pasirenkant vienokią ar kitokią „etiketę“... Juk „etiketes“ dažniausiai naudojame nepažįstamiesiems apibūdinti, neretai paskatinti tam tikrų neigiamų emocijų. Pavyzdžiui, eismo spūstyje kažkam užstojus kelią galime imti nervintis ir žmogų, stabdantį eismą, pavadinti „silpnaregiu kvailiu“.

Visa bėda kyla tuomet, kai užklijuotomis etiketėmis pradedame besąlygiškai vadovautis, jomis tikėti ir darome įvairias mąstymo klaidas. Regis, pradedame matyti nebe žmogų, bet etiketę. Juk žmogus yra kur kas daugiau nei etiketė su pavadinimu „moksliukas“. Dar daugiau, etiketės paskyrimas žmogui gali paveikti jo savivertę, pasitikėjimą savimi, o galbūt net ir prisidėti prie gyvenimo tikslų atradimo ar praradimo, karjeros pasirinkimo ir kt.. Kartais mes nė negalime įsivaizduoti, kiek daug gali ištartas paprastas žodis, apibūdinantis žmogų...Šiuo žodžiu mes renkamės pripažinti arba pasmerkti kitą, užmegzti ryšį arba nutolti. Ir vėl grįžtame prie to, jog tai yra tik mūsų pačių nuomonės išraiška.

Pagal Stiveno Kingo to paties pavadinimo romaną 1999 metais pastatytas filmas „Žalioji mylia” atskleidžia etiketės reikšmę žmogaus gyvenime. Filme atskleidžiama jaudinanti istorija apie nuteistąjį Džoną Kofį, pasmerktą mirties bausmei. Neįprastai tvirto sudėjimo ir antgamtiškų galių turintis vyras neteisingai apkaltinamas mergaičių išprievartavimu ir žmogžudyste, nors yra geros širdies ir padeda žmonėms juos gydydamas. Vyras suteikia pagalbą pačiam kalėjimo prižiūrėtojui, o pastarasis, nors ir suprasdamas, kur yra teisybė, nepajėgia apsaugoti neteisingai nuteisto galiūno, kuris buvo užtiktas nusikaltimo vietoje verkiantis dėl mirusių mergaičių. Nuteistasis mirtimi nepadaręs nė vieno nusikaltimo. Tai liūdnos istorijos pavyzdys, kai keistuolio nuteistojo už žmogžudystę etiketė lieka net ir tada kai žmogus elgiasi priešingai nei jį apibūdinanti etiketė.

Ne paslaptis, jog politologai „etikečių klijavimą“ laiko stigmatizacija, visuomenės supriešinimu. E. Vaitkevičiūtė, literatūros kritikė, humanitarinių mokslų daktarė, etikečių klijavimą visuomenėje apibūdina kaip psichoemociškai paveikią priešiškos propagandos techniką. Prozininkė teigia, jog „etikečių klijavimo“ procesas dažniausiai verčia atsiriboti nuo bet kokių tolesnių diskusijų ar galimo turinio. Pasak E. Vaitkevičiūtės, jeigu leidžiamės paveikiami, „etiketė“ priklijuojama – ir toliau ji kone automatiškai „išjungia“ bet kokį turinį, kontekstą, neutralizuoja bet kokius galimus kontrargumentus, nes jie visi bus vertinami per minėtos „etiketės“ prizmę.

Dar daugiau, „etikečių klijavimas“, kaip priešiškos propagandos technika, jau pačia savo esme yra visada negatyvus procesas. Mokslininkė teigia, jog netgi kai šios „etiketės“ yra įpakuotos į labai patrauklią formą ar, pvz., pridengtos pagiriamaisiais žodžiais – pats procesas visada, be išimčių, yra tik negatyvus.

Be to, „etikečių klijavimas“ labai dažnai yra realizuojamas drauge su įvairiomis komunikacijos formomis. Šį procesą, kaip reiškinį, galima aptikti emocinių santykių, politikos, netgi vaikų psichologijos srityse. Pavyzdžiui, vaikų psichologijos atveju viena iš būdingų „etikečių klijavimo“ formų yra vadinama patyčiomis (angl.: bullying). Pagal tokius pasakymus, kaip „tu storas”, „tu kvailas“, „tu akiniuočius“ vyksta „etiketės klijavimo“ etapas. Vėliau patyčios perauga į: „tas storulis“/ „tas kvailys“/ „tas akiniuočius“ pasakė…“ Ir štai jau „etiketė“ priklijuota.

Žinoma, į etikečių klijavimą galima žvelgti per tolerancijos prizmę. „Etikečių klijavimą“ kaip naująją tolerancijos sampratą apibūdinantis D. Sova teigia, jog užklijuotos etiketės atsikratyti ypač sunku. Pavyzdžiui, daugelis asmenų, išsakę savo nuomonę apie homoseksualius, kitų tautybių asmenis iš karto būdavo apklijuojami homofobų ar ksenofobų etiketėmis. Toks „etikečių klijavimas“ tampa įprasta praktika tų, kurie palaiko naująją tolerancijos sampratą. D. Sovos teigimu, tokiu būdu viešojoje erdvėje sunkiai yra įmanomas bet koks diskursas ar jo pratęsimas, nes kiekvienas žmogus pradeda atsižadėti savo nuomonės, kuri yra radikaliai skirtinga nuo homoseksualių ar kitų įvairių socialinių grupių nuomonės, nes yra aiškiai bijoma, jog su tuo asmeniu bus susidorota jam priskiriant tam tikrą etiketę.

Taigi, iš anksčiau pateiktų pavyzdžių ir „etikečių klijavimo“ sampratos galima sutikti su tuo, jog „etiketės klijavimas“ žmogui veikiausiai nepadės užmegzti stipraus tarpusavio ryšio ar išlaikyti ilgalaikius santykius su kitais. Be to, etikečių klijavimas - silpnumo ženklas, gali būti laikomas verbaliai ar elgesiu išreikštu emociniu priekabiavimu. Dar daugiau, tai - manipuliavimo forma, siekiant kontroliuoti žmogaus jausmus ar/ir mintis apie save.

Apibendrinant etikečių klijavimo temą, galima teigti, jog etikečių klijavimas dažniausiai yra blogas įprotis, kurį reikėtų ne tik pastebėti, bet ir stengtis jo atsikratyti. Kitu atveju, neišvengiamai prastės mūsų emocinė gerovė ir sveikata. Galiausiai mes, kaip asmenybės, esame skirtingos, tačiau įvairiapusiškos, turinčios begalę įvairių, viena kitą keičiančių, papildančių savybių. Taigi negalima apsiriboti paskira etikete, kuri iš esmės parodo tik vieną, galbūt stipriau išreikštą asmens savybę. Juk verta pažvelgti ir giliau, pamatyti, koks žmogus yra iš tikrųjų. Be to, nustatyti ribas, suvaldyti kylančią frustraciją ir pyktį bei apgalvoti galimas „etikečių klijavimo“ pasekmes prieš vartojant etiketę praverstų kiekvienam.

Literatūra

1. Vaitkevičiūtė, E. (2017). Propagandos žodynas: etikečių klijavimas; melaginga vėliava (II). Rasta: https://alkas.lt/2017/04/09/e-vaitkeviciute-propagandos-zodynas-etikeciu-klijavimas-melaginga-veliava-ii/

2. BNS (2015). Politologai: „etikečių klijavimas“ dėl kitokios nuomonės yra pavojingas. Rasta: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/politologai-etikeciu-klijavimas-del-kitokios-nuomones-yra-pavojingas.d?id=68177116

3. Sova, D. (2011). Etikečių klijavimas – ar tikrai yra tolerancija? Rasta: https://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/etikeciu-klijavimas-ar-tai-tikrai-yra-tolerancija.d?id=40924485

4. Pace, R. (2021). 10 Reasons Why Name-Calling in a Relationship Isn’t Worth It. Rasta:https://www.marriage.com/advice/communication/name-calling-in-a-relationship/

woman in black long sleeve shirt and blue denim jeans sitting on white concrete wall