Ryšys su vaiku - vienas ypatingiausių, jautriausių ir nuostabiausių potyrių mano gyvenime. Paremtas nuoširdumu ir tikrumu, dieviškumu ir meile. Juk ne veltui Biblijoje sakoma: „Iš tiesų sakau jums: kas nepriims Dievo karalystės kaip mažas vaikas,-niekaip neįeis į ją”. Kviečiu susimąstyti ir keisti požiūrį į mažuosius, tuos, kurie viską mato teisingai.

Čia rasite straipsnių apie vaikų psichologiją, jų poreikius ir būdus vaiką mylėti taip, kaip reikia jam. Galbūt skaitydami straipsnius, atrasite ryšį ir su savo vidiniu vaiku. Sėkmės! ;-)

Kaip tinkamai mylėti savo vaiką?

„Vaiko siela yra tokia pat komplikuota kaip ir mūsų ir yra pilna prieštaravimų. Mokytojas, kuris, užuot vertęs, išlaisvina, kuris ne tempia, bet kelia, ne spaudžia, bet formuoja, ne liepia, bet moko, ne reikalauja, bet klausia, kartu su vaiku išgyvens daugybę įkvepiančių akimirkų ir turės daug galimybių stebėti per ašarų šydą, kovą tarp gėrio ir blogio jėgų jo širdyje ir pamatyti, kaip laimės šviesos angelas.“ Šiuos žodžius galime rasti lenkų pedagogo, gydytojo ir rašytojo Janušo Korčako knygoje „Kaip mylėti vaiką“. Kaip taikliai šis rašytojas apibūdina vaiko sielą, kuriai reikia rūpesčio, dėmesio, supratimo, išlaisvinimo, padrąsinimo, patarimo...Ir kaip pasisekė tam, kuris pasiryžo prisidėti prie vaiko sielos brandos ugdymo ir stebėti vaiko augimą bei pokyčius. Pasisekė ir vaikui, atradusiam saugų prieglobstį ir ramią buveinę augimui ir vystymuisi.

Ką reiškia mylėti vaiką ir kaip tinkamai tai padaryti išvengiant nereikalingų ir žalingų pasekmių? Tai pakankamai dažnai keliami klausimai ne tik tėvų ir pedagogų, bet ir mūsų pačių, jau suaugusių, žvelgiančių į savo vidinį vaiką, kuriuo taip pat reikia pasirūpinti. Šiame straipsnyje ir bandysime atsakyti į šiuos ir kitus klausimus.

Vaikas – tai švarus baltas popieriaus lapas, netolimoje ateityje prisipildysiantis įvairiausių raštų, simbolių ir ženklų, gausybės spalvų ir formų ir galiausiai tapsiantis tuo, kuo bus pripildytas. Ar tai bus meilė, rūpestis, dėmesingumas, atjauta ir atvirumas pasauliui, o gal pyktis, įvairios baimės ir nerimas, uždarumas ir pesimistinis požiūris į aplinką ir ateitį? Viskas galų gale paaiškinama meile.

Mylėti savo vaiką – tai pasistengti atliepti jo poreikius

Mylėti savo vaiką – atrodytų paprasta, bet kartu ir nelengva užduotis, skatinanti pažvelgti į save, galbūt kažko atsisakyti, paaukoti dalį savęs ir pasistengti suprasti bei patenkinti kito poreikius. Dar kitaip tariant, bandymai „apsiauti kito asmens batus“ ir suprasti, ko jam/jai iš tikrųjų reikia ir tai suteikti, tampa ilgai lauktomis gyvenimo dovanomis...

Gydytojas Besselis van der Kolkas savo knygoje „Kūnas mena viską“ kalba apie tam tikras vidinės energijos bangas, kurias spinduliuojame kiekvienas. Ypač didelis dėmesys yra skiriamas mamos ryšiui su vaiku atrasti, t.y. ar mamos vidinis bangavimas (vidinė energija) atitinka vaiko vidinį bangavimą. Jei mama, pavyzdžiui, atliepia ne tik vaiko mitybos ar miego poreikį, bet ir geba vaiką nuraminti, suteikti saugumą ir parodyti meilę, mamos vidinė energija atitinka vaiko. Tokiu atveju ne tik vaiko fiziologiniai, bet ir psichologiniai poreikiai yra patenkinami ir vaikas jaučiasi saugus ir mylimas.

Visgi atsitinka ir priešingai, kai mamos ir vaiko energijų bangavimai nesutampa. Pavyzdžiui, vaikas verkia ir nori būti nuramintas, paimtas ant rankų, tačiau mama jo neima ant rankų, bando kalbinti, šypsotis iš toliau, tačiau tai vaiko nenuramina, vaiko verksmas tik dar labiau stiprėja. Tokiu atveju vaiko poreikis – pajusti jam artimo asmens t,y. mamos kūno šilumą - yra nepatenkinamas ir vaikas pradeda jausti frustraciją. Tokiai scenai kartojantis ir ateityje, vaikas gali tapti nervingesnis, sunkiau valdyti emocijas ir kontroliuoti save. Galiausiai tai veda prie netenkinančių santykių su pačiais artimiausiais, o frustracija niekur nedingsta.

Kitas atvejis, kai vaikas yra pavargęs, nenori šypsotis ir atsakyti į kalbinimą akių kontaktu, tuo tarpu mama skatina bendrystę, nori jog vaikas su ja bendrautų. Ir vėlgi nieko gero iš to neišeis: abi pusės liks nepatenkintos ir suirzusios. Jei energijos bangavimai tarp dviejų asmenų neatitinka vienas kito ilgą laiką, formuojasi nepatenkinti poreikiai, kurie paskatina tam tikrų psichologinių sunkumų atsiradimą, o šie neretai perauga į sutrikimus. Taigi kaip svarbu pajusti kito asmens vidinės energijos bangavimą ir pasistengti jį atliepti, nes nuo to priklauso ne tik to asmens, bet ir mūsų savijauta, vidinio pasaulio sveikata ir tolesnių santykių kokybė.

Vaiko vidinis pasaulis

Kaip jau buvo minėta anksčiau, vaiko vidinis pasaulis labai turtingas, kupinas įvairiausių fantazijų, norų ir jausmų, gali būti daugiau ar mažiau pažeistas jį supančios aplinkos ir ankstyvųjų patirčių. Apie vaiko vidinio pasaulio kančias kalba ir gyd. Janušas Korčakas. Jis stengiasi suprasti vaiko vidinį pasaulį ir teigia, jog vaikas gali būti baisiai vienišas savo kančioje. Greta nedaugelio vaikų, kurie gyvena nuolatinėje džiaugsmo ir linksminimosi būsenoje tarsi pasakoje, yra dauguma ir tų, kuriems nuo pat ankstyviausių dienų pasaulis veriasi pilnas liūdnų faktų ir šiurkščių frazių. Ne paslaptis, jog vaiką veikia tai, ką jis mato ir girdi namuose. Jis kalba jį supančios aplinkos kalba ir imituoja jos gestus, seka jos pavyzdžiais. Visa tai yra normalūs besivystančio organizmo dėsniai.

Ir kaip svarbu, kad tie pirmieji pavyzdžiai, pirmieji gestai ir mimikos skatintų vaiką nusišypsoti, jaustis saugiai ir drąsiai, būti priimtam ir suprastam, prireikus – nuramintam. Jei viso šito vaiko gyvenime trūksta ir jis paliekamas su savo nepatenkintais poreikiais ir sunkumais vienas, neverta stebėtis, jei vaikui sunkumai tampa per dideli ir nepakeliami. Juk kiekvienas turi teisę į pagalbą, o jei jos nesulaukia tinkamu metu, turi teisę ir pasiduoti arba ne.

Štai kodėl labai svarbu pastebėti ne tik savo, bet ir savo atžalos vidinio pasaulio pokyčius, kurie pasireiškia per vaiko emocijas, išgyvenimus, susirūpinimus ir laiku sureaguoti. Vaikui daug labiau nei suaugusiajam reikia paramos, pagalbos ir supratimo. Vaiko baimės, pyktis, nerimas – visiškai normalūs jausmai, su kuriais vaikas geba tvarkytis, jei mato tinkamą tėvų pavyzdį ir sulaukia palaikymo. O per patenkintus psichologinius poreikius kuriamas tinkamas pagrindas vidiniam pasauliui: atsparumas stresui, gebėjimas valdyti emocijas ir savo veiksmus, pozityvus požiūris į nesėkmes. Na o gebėdami priimti ir išgyventi skaudžius jausmus vaikai išmoksta nevaržomai džiaugtis gyvenimu ir pagal galimybes jaustis saugūs ir laimingi.

Nepaprastai svarbus savigarbos jausmas

Gebėjimas priimti ir išgyventi skaudžius jausmus, patiriamas saugumas, džiaugsmas gyvenimu glaudžiai siejasi su vaiko savigarba. Savigarba - asmenybės pagrindas. Tai didžiausia dovana, kurią tėvai gali padovanoti vaikui. Vaikai, kurie jaučiasi vertinami ir pasitiki savimi, išsiugdo šį jausmą. O jei vaiko savivertė neišugdyta, kaip galima ją pastiprinti? Būdų yra įvairių, tereikia pasirinkti. Pirmiausia su vaikais galima prasmingai leisti laiką, užsiimti jiems įdomia veikla, žaidžiant, skaitant knygas ar tiesiog išklausant. Be to, vaikai jaučiasi vertinami, kai jiems padedame pažinti save ir tapti tokiais žmonėmis, kurie jie norėtų tapti. Tai gali būti pokalbis apie vaiko ateities svajones, norus ir tikslus, lūkesčius sau ir kitiems. Labai svarbu šiuo atveju neprimesti savo nuomonės ir įsitikinimų, o palikti erdvę pasisakyti vaikui. Žinoma, galima pasidalinti ir savo mintimis.

Gyd. Janušo Korčako teigimu, vaikas dažnai atkreipia mūsų dėmesį tik tada, kai mus sutrukdo, ir mes atsimename tik tuos atvejus. Mes nepastebime jo, kai jis tylus, rimtas ir susikoncentravęs. Mes ignoruojame tuos mistinius momentus, kai jis kalbasi su savimi, su pasauliu ir Dievu. Dažnai toks galbūt ir nesąmoningas ignoravimas vaikui reiškia, jog jis – nėra svarbus, reikšmingas, kažkam ypatingas, o galiausiai ir mylimas. Buvimas su vaiku kartu jį stebint ir tuomet, kai jis tyli, kai mąsto ar yra „paskendęs“ savo mintyse vaikui suteikia saugumo ir žinojimo, jog kažkas juo domisi, jog kažkam jis yra svarbus. Visa tai formuoja pasitikėjimą savimi, kuris padeda įveikti sunkumus, praradimus, nesėkmes ir pralaimėjimus.

Galiausiai nuo mūsų, suaugusiųjų, priklauso mūsų vaikų tiek fizinė, tiek psichinė sveikata ir vaikų gebėjimas mylėti. Tai, ką ir kiek duodame savo vaikams, užpildo ir formuoja jų vidinius pasaulius, augina ir stiprina, leidžia pažinti save ir mylėti arba rinktis nemeilės kelią. Pirmuosius meilės žingsnius turėtume žengti kartu su savo vaiku, jį palydėdami, mokydami, palaikydami, o vėliau, kai jis subręsta, jau galime gerėtis savo pastangų rezultatais 😉.

Literatūros sąrašas:

1. J. Korčakas (1997). Pedagoginiai raštai. Kaunas, Šviesa.

2. Bessel van der Kolk (2021). Kūnas mena viską. Kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas. Klaipėda, „Liūtai ne avys“.

Kad šeimoje užtektų vietos visiems

Šeima – ramybės uostas, užuovėja užklupus netikėtumams ir išbandymams, saugus prieglobstis ir atrama prireikus. Visgi remdamiesi savo, o galbūt ir kitų žmonių patirtimis galime pradėti abejoti, svarstyti ir diskutuoti, ar iš tikrųjų šeima visada yra toks ramstis, kurio reikia vaikams? Ar iš tikrųjų šeimoje vaikas jaučiasi saugus ir jo poreikiai patenkinami? Ar konkurencija šeimoje - įprastas ir pateisinamas reiškinys, ar visgi tai - vaiko poreikių nepatenkinimo išraiška? O gal konkurencija mus užgrūdina ir padeda patenkinti poreikius? Į šiuos ir kitus klausimus bandysime atsakyti šiame straipsnyje.

Iš kur ta konkurencija tarp vaikų?

Ne paslaptis, jog gyvename konkurencinėje visuomenėje ir nuolat esame skatinami įsitraukti į konkurencinius ryšius. Pasižiūrėjus televizijos laidas ar kitas visuomenės informavimo priemones, lengva pastebėti, kad organizuojama daug konkursų, nuolat vyksta geriausiųjų rinkimai. Vaikai į konkurencinius santykius yra įtraukiami jau nuo pat darželio. Pavyzdžiui, jei vienam darželinukui yra sakoma, kad jo piešinys – pats gražiausiais, tai kitiems tenka suprasti, kad jų piešiniai nėra tokie geri ir reikėtų pasistengti labiau.

Šeimoje, siekdamas tėvų dėmesio, reikšmingumo ir trokšdamas patenkinti savo poreikius, vaikas tarp brolių ir seserų taip pat patiria konkurenciją, nes siekia būti geresnis ir dažniau tėvų pastebėtas nei jo brolis ar sesuo. Dažniausiai vaikai varžosi dėl to paties daikto ar dėl reikšmingumo toje pačioje srityje. Rungdamiesi tarpusavyje jie siekia patenkinti savo poreikius mažiausiomis sąnaudomis, ir tai išmoksta padaryti greičiausiu būdu, įdėdami mažiausiai pastangų, bet siekdami didžiausių rezultatų.

Jeigu vaikas jaučia vidinę įtampą dėl konkuravimo su kitais vaikais darželyje, būreliuose ar žaisdamas kieme, tai namai jam turi būti ta užuovėja, kur jis yra priimamas toks, koks yra. Tačiau jeigu ir namuose vaikas yra stumiamas į konkurencinius santykius, tokiu atveju jis niekur neturi galimybės pasijusti saugus ir mylimas toks koks yra.

Suprantant, jog dėmesio, meilės ir šilumos poreikio patenkinimas vaikams yra būtinas ir reikalingas sveikos asmenybės vystymuisi, tampa visiškai aišku, kodėl vaikai konkuruoja su artimiausiais savo šeimos nariais – sesėmis ir broliais. Tokiu atveju dera suprasti, jog vaikams šeimoje skiriama per mažai dėmesio ir laiko būnant kartu, o konkurencija tampa įrankiu pagerinti savo gyvenimo sąlygas, t.y. gauti daugiau dėmesio ir pripažinimo iš pačių artimiausiųjų.

Pilnaverčio santykio šeimoje svarba

Konkurencija tarp vaikų šeimoje gali atskleisti santykį, kuris ugdomas ir puoselėjamas tarp šeimos narių galbūt net nesusimąstant.

Turbūt sutiksite, kad bet kokia šeimos forma, nepriklausomai nuo vaikų kiekio ir /ar partnerių asmeninių savybių, prasideda nuo artimo, pagarbaus, saugaus ir lygiaverčio santykio su kitu žmogumi. Tik toks santykis gali užtikrinti erdvę, kurioje nėra jokios formos smurto, abu žmonės jaučiasi fiziškai ir emociškai saugiai ir, nusprendus turėti vaikų, yra pajėgūs užtikrinti visų vaiko poreikių įgyvendinimą. Tiesa, vaiko poreikių patenkinimas - nėra paprastas įgūdis, kurį kiekvienas ar kiekviena turime vos tik gimę / gimusios. Žmonės, augę emociškai saugioje aplinkoje, pradeda suprasti saugumo ir nuoširdaus ryšio su kitu žmogumi mezgimo svarbą dar vaikystėje. Tuo tarpu tie, kurių vaikystėje trūko saugaus emocinio ryšio, patiria įvairių sunkumų ne tik bendraujant su kitais žmonėmis, tačiau ir palaikant santykį su pačiu savimi, valdant savo emocijas. Taigi pirmiausia išmokę kurti sveiką, pagarbų ir saugų santykį su savimi, mes galime tai perkelti ir į bendravimą su kitais, pavyzdžiui, šeimos nariais.

Vienas pagrindinių įgūdžių, kurio turėtume mokytis nuo pat mažumės – saugumo už(si)tikrinimas, ribų ir poreikių atpažinimas ir įvardijimas. Tuomet bus lengviau suprasti, ką reiškia saugus ryšys ir sveikas santykis su kitu žmogumi. Galiausiai pajusti, jog sveiki santykiai – mus augina iš vidaus, o žalingi – priverčia konkuruoti, abejoti, nepasitikėti savimi ir kitu žmogumi. Kurdami saugų emocinį ryšį su šeimos nariais, dedame pamatus savo ateities santykiams su kitais žmonėmis. Štai kodėl emocinis saugumas santykyje su šeimos nariais yra toks svarbus.

Kaip suvaldyti kylančius konfliktus tarp vaikų?

Viena vertus, konkurencija skatina vaikus tobulėti: vaikas lygiuojasi į kitus, siekia būti toks, kaip kiti, arba dar geresnis tam tikroje srityje. Tačiau kartu vaikas praranda galimybę būti savimi, nebegali laisvai reikštis ir atskleisti savo gebėjimų. Jis siekia eiti koja kojon su kitu, varžytis, bet ne būti savimi. Taigi konfliktai tarp vaikų tampa neišvengiami.

Atminkite, kad kuo mažesnis amžiaus skirtumas tarp brolių ar seserų, tuo labiau išreikšta konkurencija ir tarpusavio kovos. Sakoma, kad konkurencija stipriausia tarp tos pačios lyties vaikų. Juk kiekvienas yra nusipelnęs gauti geriausią dalį...Tačiau kaip teisingai elgtis ir padėti savo vaikams?

Pirmiausia, išsiaiškinkite brolių/seserų konkurencijos priežastis. Kartais vienas iš vaikų jaučia, kad jo brolis/sesuo yra „geresnis“, labiau palaikomas, ginamas tėvų/globėjų, ir tai sukelia priešiškumą. Tuo tarpu vyresni vaikai pyksta dėl tėvų/ globėjų dėmesio skiriamo jaunesniesiems. Kai kuriose šeimose vaikai atkartoja suaugusiųjų tarpusavio konfliktus, paprasčiausiai pamėgdžiodami tėvų elgesį. O galbūt prie agresyvaus ir neadekvataus vaikų elgesio prisideda stebima vaizdo medžiaga internete? Taigi priežasčių gali būti įvairių ir ne viena.

Saugumo trūkumas – viena dažniausiai pasireiškiančių konkurencinio elgesio priežasčių. Tam, kad būtų užtikrintas visapusiškas vaiko saugumas, reikalinga adekvati ir struktūruota dienotvarkė. Tad svarbu, kad suaugusieji atsakingai į tai pažiūrėtų. Reikia paskirstyti laiką, kad diena turėtų savo ritmą: atsižvelgiant į aplinkybes aiškiai nustatyti, kada pusryčiauti, pietauti, vakarieniauti, atlikti kažkokią veiklą, ilsėtis, eiti miegoti ir t.t. Tai padės vaikui jaustis saugiam.

Patartina nekreipti dėmesio į nežymius susipykimus ar apsižodžiavimus, leisti vaikams išsiaiškinti patiems. Kai problema nėra didelė, vaikai dažnai patys randa puikių kūrybiškų sprendimų. Tokiu būdu jie mokosi, kaip išspręsti tarpusavio nesutarimus, įgyja savarankiškumo.

Žinoma, turėtų galioti griežtas bet kokios fizinės agresijos draudimas. Iš karto nutraukite fizinę agresiją, išskirdami vaikus. Nesiaiškinkite, kas pradėjo peštynes, ir skirkite laiko vaikams nuraminti, taip jie išmoks, kad abu yra vienodai atsakingi už konfliktą. Abiem konflikto dalyviams pravartu skirti vienodą bausmę.

Labai svarbu vaikus mokyti problemų sprendimo įgūdžių tada, kai jie nesipeša. Kad ir kas būtų įvykę, elkitės ir kalbėkite ramiai. Susitvardymas, ramus nusiteikimas moko to paties ir vaikus. Visada pasakykite, kokio elgesio tikitės iš vaikų. Skatinkite pagalvoti, kaip tam tikras elgesys verčia jaustis aplinkinius tam, kad vaikas mokytųsi empatijos.

Nebijokite drausminti vaikų. Nustatykite paskatinimų sistemą, pvz.: įveskite taisyklę, kad už tam tikrą laikotarpį be peštynių vaikai gauna apdovanojimą. Kuo dažniau girkite, kai vaikai elgiasi tinkamai. Už netinkamą elgesį bauskite, naudodami logines pasekmes, t.y. būdą, kuris yra tiesioginė netinkamo elgesio pasekmė. Pavyzdžiui, jei vaikai susipešė dėl žaislo, loginė pasekmė būtų atimti žaislą, kol jie nesusitars, kas žaidžia pirmas. Mokykite gerbti nuosavybę ir asmeninę erdvę. Dažnai jaunesnieji linkę įkyrėti vyresniems vaikams ir tai sukelia konfliktus.

Skirkite dėmesį kiekvienam vaikui. Kol mama būna su vienu iš vaikų, tėtis turėtų pabūti su kitu. Ir taip pasikeičiant. Tuomet vaikai jausis mylimi ir priimami, mažiau konfliktuos tarpusavyje. Tėvai/ globėjai skirdami laiko kiekvienam vaikui stipriai sumažina pykčių tikimybę šeimoje.

Nuveikite kažką malonaus, įdomaus ir įkvepiančio su visa šeima. Jei sunku atrasti veiklą, kuri patiktų visiems, galima nuspręsti vieną dieną skirti vienam šeimos nariui, kitą - kitam ir taip kasdien nuveikti tai, kas svarbu kiekvienam iš šeimos narių. Tuomet nė vienas neliks nuskriaustas.

Kaip skatinti bendradarbiavimą?

Jei galime konkuruoti, tai galime ir bendradarbiauti :) Ir tai padaryti padeda šeimoje priimami bendri sprendimai, kurių metu išklausoma kiekvieno šeimos nario nuomonė. Taip pat bendra veikla, kai džiaugiamasi kito rezultatais, prisideda prie palaikančių santykių kūrimo. Informavimas iš anksto, kada bus atliekami bendri darbai, padeda sumažinti norą pirmauti ir lenktyniauti. Nemažiau svarbus vaikų ugdymas mokant būti vieni kitiems pagalbininkais. Galiausiai vaikas, žinodamas, kad visada gali prieiti prie tėvų ir šie jį supras, niekuomet nejaus meilės, dėmesio ir palaikymo trūkumo.

Tuo tarpu vaikus skiria jų lyginimas tarpusavyje ar su kitais vaikais ir taip įtraukia į konkurencinius santykius. Be to, vengimas tartis su vaikais dėl bendros veiklos, dėmesio rodymas tik kažkuriam iš vaikų, akcentavimas neigiamų būdo/ elgesio savybių, nenoras išgirsti vaiko ir jo nuomonės bei nuvertinantis požiūris į vaikus taip pat prisideda prie konkurencinių santykių atsiradimo.

Mes esame vaikų ugdytojai, pavyzdžio, kaip tinkamai elgtis, rodytojai ir didžiausi vaikų pastiprintojai tuomet, kai jiems to reikia labiausiai. Mokykime vaikus tiesti, o ne griauti tiltus, griauti, bet nestatyti sienų...Tai skatina bendradarbiavimą!

Literatūra:

1. Januškevičiūtė, L. (2021). Šeimoje svarbiausia – saugumas, ribos ir poreikių atpažinimas. Žiūrėta internete: https://manoteises.lt/straipsnis/seimoje-svarbiausia-saugumas-ribos-ir-poreikiu-atpazinimas/

2. Umarienė, I. (2020). Vaikų tarpusavio konkurencija šeimoje. Kaip elgtis? (konsultuoja darželio psichologė). Žiūrėta internete: https://www.darzelistukas.lt/vaiku-tarpusavio-konkurencija-seimoje-kaip-elgtis-konsultuoja-darzelio-psichologe/

3. Burvytė, S. (2020). Konkurencija ar bendradarbiavimas?. Žiūrėta internete: http://www.ugdykim.lt/Konkurencija_ar_bendradarbiavimas/