Ryšys su vaiku - vienas ypatingiausių, jautriausių ir nuostabiausių potyrių mano gyvenime. Paremtas nuoširdumu ir tikrumu, dieviškumu ir meile. Juk ne veltui Biblijoje sakoma: „Iš tiesų sakau jums: kas nepriims Dievo karalystės kaip mažas vaikas,-niekaip neįeis į ją”. Kviečiu susimąstyti ir keisti požiūrį į mažuosius, tuos, kurie viską mato teisingai.

Čia rasite straipsnių apie vaikų psichologiją, jų poreikius ir būdus vaiką mylėti taip, kaip reikia jam. Galbūt skaitydami straipsnius, atrasite ryšį ir su savo vidiniu vaiku. Sėkmės! ;-)

Kaip tinkamai mylėti savo vaiką?

„Vaiko siela yra tokia pat komplikuota kaip ir mūsų ir yra pilna prieštaravimų. Mokytojas, kuris, užuot vertęs, išlaisvina, kuris ne tempia, bet kelia, ne spaudžia, bet formuoja, ne liepia, bet moko, ne reikalauja, bet klausia, kartu su vaiku išgyvens daugybę įkvepiančių akimirkų ir turės daug galimybių stebėti per ašarų šydą, kovą tarp gėrio ir blogio jėgų jo širdyje ir pamatyti, kaip laimės šviesos angelas.“ Šiuos žodžius galime rasti lenkų pedagogo, gydytojo ir rašytojo Janušo Korčako knygoje „Kaip mylėti vaiką“. Kaip taikliai šis rašytojas apibūdina vaiko sielą, kuriai reikia rūpesčio, dėmesio, supratimo, išlaisvinimo, padrąsinimo, patarimo...Ir kaip pasisekė tam, kuris pasiryžo prisidėti prie vaiko sielos brandos ugdymo ir stebėti vaiko augimą bei pokyčius. Pasisekė ir vaikui, atradusiam saugų prieglobstį ir ramią buveinę augimui ir vystymuisi.

Ką reiškia mylėti vaiką ir kaip tinkamai tai padaryti išvengiant nereikalingų ir žalingų pasekmių? Tai pakankamai dažnai keliami klausimai ne tik tėvų ir pedagogų, bet ir mūsų pačių, jau suaugusių, žvelgiančių į savo vidinį vaiką, kuriuo taip pat reikia pasirūpinti. Šiame straipsnyje ir bandysime atsakyti į šiuos ir kitus klausimus.

Vaikas – tai švarus baltas popieriaus lapas, netolimoje ateityje prisipildysiantis įvairiausių raštų, simbolių ir ženklų, gausybės spalvų ir formų ir galiausiai tapsiantis tuo, kuo bus pripildytas. Ar tai bus meilė, rūpestis, dėmesingumas, atjauta ir atvirumas pasauliui, o gal pyktis, įvairios baimės ir nerimas, uždarumas ir pesimistinis požiūris į aplinką ir ateitį? Viskas galų gale paaiškinama meile.

Mylėti savo vaiką – tai pasistengti atliepti jo poreikius

Mylėti savo vaiką – atrodytų paprasta, bet kartu ir nelengva užduotis, skatinanti pažvelgti į save, galbūt kažko atsisakyti, paaukoti dalį savęs ir pasistengti suprasti bei patenkinti kito poreikius. Dar kitaip tariant, bandymai „apsiauti kito asmens batus“ ir suprasti, ko jam/jai iš tikrųjų reikia ir tai suteikti, tampa ilgai lauktomis gyvenimo dovanomis...

Gydytojas Besselis van der Kolkas savo knygoje „Kūnas mena viską“ kalba apie tam tikras vidinės energijos bangas, kurias spinduliuojame kiekvienas. Ypač didelis dėmesys yra skiriamas mamos ryšiui su vaiku atrasti, t.y. ar mamos vidinis bangavimas (vidinė energija) atitinka vaiko vidinį bangavimą. Jei mama, pavyzdžiui, atliepia ne tik vaiko mitybos ar miego poreikį, bet ir geba vaiką nuraminti, suteikti saugumą ir parodyti meilę, mamos vidinė energija atitinka vaiko. Tokiu atveju ne tik vaiko fiziologiniai, bet ir psichologiniai poreikiai yra patenkinami ir vaikas jaučiasi saugus ir mylimas.

Visgi atsitinka ir priešingai, kai mamos ir vaiko energijų bangavimai nesutampa. Pavyzdžiui, vaikas verkia ir nori būti nuramintas, paimtas ant rankų, tačiau mama jo neima ant rankų, bando kalbinti, šypsotis iš toliau, tačiau tai vaiko nenuramina, vaiko verksmas tik dar labiau stiprėja. Tokiu atveju vaiko poreikis – pajusti jam artimo asmens t,y. mamos kūno šilumą - yra nepatenkinamas ir vaikas pradeda jausti frustraciją. Tokiai scenai kartojantis ir ateityje, vaikas gali tapti nervingesnis, sunkiau valdyti emocijas ir kontroliuoti save. Galiausiai tai veda prie netenkinančių santykių su pačiais artimiausiais, o frustracija niekur nedingsta.

Kitas atvejis, kai vaikas yra pavargęs, nenori šypsotis ir atsakyti į kalbinimą akių kontaktu, tuo tarpu mama skatina bendrystę, nori jog vaikas su ja bendrautų. Ir vėlgi nieko gero iš to neišeis: abi pusės liks nepatenkintos ir suirzusios. Jei energijos bangavimai tarp dviejų asmenų neatitinka vienas kito ilgą laiką, formuojasi nepatenkinti poreikiai, kurie paskatina tam tikrų psichologinių sunkumų atsiradimą, o šie neretai perauga į sutrikimus. Taigi kaip svarbu pajusti kito asmens vidinės energijos bangavimą ir pasistengti jį atliepti, nes nuo to priklauso ne tik to asmens, bet ir mūsų savijauta, vidinio pasaulio sveikata ir tolesnių santykių kokybė.

Vaiko vidinis pasaulis

Kaip jau buvo minėta anksčiau, vaiko vidinis pasaulis labai turtingas, kupinas įvairiausių fantazijų, norų ir jausmų, gali būti daugiau ar mažiau pažeistas jį supančios aplinkos ir ankstyvųjų patirčių. Apie vaiko vidinio pasaulio kančias kalba ir gyd. Janušas Korčakas. Jis stengiasi suprasti vaiko vidinį pasaulį ir teigia, jog vaikas gali būti baisiai vienišas savo kančioje. Greta nedaugelio vaikų, kurie gyvena nuolatinėje džiaugsmo ir linksminimosi būsenoje tarsi pasakoje, yra dauguma ir tų, kuriems nuo pat ankstyviausių dienų pasaulis veriasi pilnas liūdnų faktų ir šiurkščių frazių. Ne paslaptis, jog vaiką veikia tai, ką jis mato ir girdi namuose. Jis kalba jį supančios aplinkos kalba ir imituoja jos gestus, seka jos pavyzdžiais. Visa tai yra normalūs besivystančio organizmo dėsniai.

Ir kaip svarbu, kad tie pirmieji pavyzdžiai, pirmieji gestai ir mimikos skatintų vaiką nusišypsoti, jaustis saugiai ir drąsiai, būti priimtam ir suprastam, prireikus – nuramintam. Jei viso šito vaiko gyvenime trūksta ir jis paliekamas su savo nepatenkintais poreikiais ir sunkumais vienas, neverta stebėtis, jei vaikui sunkumai tampa per dideli ir nepakeliami. Juk kiekvienas turi teisę į pagalbą, o jei jos nesulaukia tinkamu metu, turi teisę ir pasiduoti arba ne.

Štai kodėl labai svarbu pastebėti ne tik savo, bet ir savo atžalos vidinio pasaulio pokyčius, kurie pasireiškia per vaiko emocijas, išgyvenimus, susirūpinimus ir laiku sureaguoti. Vaikui daug labiau nei suaugusiajam reikia paramos, pagalbos ir supratimo. Vaiko baimės, pyktis, nerimas – visiškai normalūs jausmai, su kuriais vaikas geba tvarkytis, jei mato tinkamą tėvų pavyzdį ir sulaukia palaikymo. O per patenkintus psichologinius poreikius kuriamas tinkamas pagrindas vidiniam pasauliui: atsparumas stresui, gebėjimas valdyti emocijas ir savo veiksmus, pozityvus požiūris į nesėkmes. Na o gebėdami priimti ir išgyventi skaudžius jausmus vaikai išmoksta nevaržomai džiaugtis gyvenimu ir pagal galimybes jaustis saugūs ir laimingi.

Nepaprastai svarbus savigarbos jausmas

Gebėjimas priimti ir išgyventi skaudžius jausmus, patiriamas saugumas, džiaugsmas gyvenimu glaudžiai siejasi su vaiko savigarba. Savigarba - asmenybės pagrindas. Tai didžiausia dovana, kurią tėvai gali padovanoti vaikui. Vaikai, kurie jaučiasi vertinami ir pasitiki savimi, išsiugdo šį jausmą. O jei vaiko savivertė neišugdyta, kaip galima ją pastiprinti? Būdų yra įvairių, tereikia pasirinkti. Pirmiausia su vaikais galima prasmingai leisti laiką, užsiimti jiems įdomia veikla, žaidžiant, skaitant knygas ar tiesiog išklausant. Be to, vaikai jaučiasi vertinami, kai jiems padedame pažinti save ir tapti tokiais žmonėmis, kurie jie norėtų tapti. Tai gali būti pokalbis apie vaiko ateities svajones, norus ir tikslus, lūkesčius sau ir kitiems. Labai svarbu šiuo atveju neprimesti savo nuomonės ir įsitikinimų, o palikti erdvę pasisakyti vaikui. Žinoma, galima pasidalinti ir savo mintimis.

Gyd. Janušo Korčako teigimu, vaikas dažnai atkreipia mūsų dėmesį tik tada, kai mus sutrukdo, ir mes atsimename tik tuos atvejus. Mes nepastebime jo, kai jis tylus, rimtas ir susikoncentravęs. Mes ignoruojame tuos mistinius momentus, kai jis kalbasi su savimi, su pasauliu ir Dievu. Dažnai toks galbūt ir nesąmoningas ignoravimas vaikui reiškia, jog jis – nėra svarbus, reikšmingas, kažkam ypatingas, o galiausiai ir mylimas. Buvimas su vaiku kartu jį stebint ir tuomet, kai jis tyli, kai mąsto ar yra „paskendęs“ savo mintyse vaikui suteikia saugumo ir žinojimo, jog kažkas juo domisi, jog kažkam jis yra svarbus. Visa tai formuoja pasitikėjimą savimi, kuris padeda įveikti sunkumus, praradimus, nesėkmes ir pralaimėjimus.

Galiausiai nuo mūsų, suaugusiųjų, priklauso mūsų vaikų tiek fizinė, tiek psichinė sveikata ir vaikų gebėjimas mylėti. Tai, ką ir kiek duodame savo vaikams, užpildo ir formuoja jų vidinius pasaulius, augina ir stiprina, leidžia pažinti save ir mylėti arba rinktis nemeilės kelią. Pirmuosius meilės žingsnius turėtume žengti kartu su savo vaiku, jį palydėdami, mokydami, palaikydami, o vėliau, kai jis subręsta, jau galime gerėtis savo pastangų rezultatais 😉.

Literatūros sąrašas:

1. J. Korčakas (1997). Pedagoginiai raštai. Kaunas, Šviesa.

2. Bessel van der Kolk (2021). Kūnas mena viską. Kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas. Klaipėda, „Liūtai ne avys“.