Kur glūdi psichologinės traumos šaknys?

Kviečiu suklusti tuos, kurie domisi psichologinės traumos tema, ieško atsakymų į kylančius klausimus apie traumos priežastis ir pasekmes, skęsta minčių ir jausmų sūkuriuose ir ieško būdų, kaip padėti sau...Šįkart psichologas Julius Tilvikas padovanos mums atsakymus į taip rūpimus klausimus apie psichologinę traumą bei pasidalins efektyviais būdais pasijusti geriau.

Pasidalinkite savo nuomone apie tai, kas yra psichologinė trauma. Kokios Jums asmeniškai asociacijos kyla?

Psichologinė trauma yra mūsų psichikos pokytis, patiriamas, kai psichika patirto įvykio perdirbti nebegali. Tarkime, kažkas blogo įvyko su žmogumi, jo artimaisiais, o, galbūt, ir pasaulyje. Minėto žmogaus suvokimas, visi jo gebėjimai – tiek emociniai, tiek kognityviniai, tiek psichologiniai, neturi pakankamų resursų viso to aprėpti, suvokti, priimti ir perdirbti. Neįsisąmoninama tai, kas įvyko. Tai ir yra psichologinė trauma. Pavyzdžiu galėtume imti: artimo žmogaus netektį arba negalią, patirtą ar matytą smurtą, darbo praradimą, smarkiai pablogėjusią ekonominę padėtį. Tų pavyzdžių gali būti labai daug ir įvairių. Svarbu pažymėti, kad kas vienam žmogui gali būti psichologinė trauma, kitam tai gali ir nesukelti tokių gilių pasekmių. Gal jis turi kitokį psichologinį pasirengimą, kitokią savo gyvenimo istoriją, psichikos resursus. Apibendrinant, – trauma yra kažkas (dažniausiai įvykis), su kuriuo mūsų psichika nesugeba tinkamai susitvarkyti.

Atsakydamas į klausimą, kas yra psichologinė trauma, palietėte ir traumos priežastis, dėl ko trauma atsiranda. Ir paminėjote, kad tai gali būti smurtas, darbo praradimas ir kt. O galbūt pavyktų išskirti dažniausias psichologinės traumos priežastis? Dėl ko žmonės dažniausiai kreipiasi į psichologus, į psichoterapeutus, į Jus?

Gal verta paminėti, kad žmonės dažniausiai kreipiasi pas psichologus ne dėl traumos, bet jos padarinių. Kreipiasi dėl patiriamo potrauminio streso poveikio, kartais tai gali būti potrauminio streso sutrikimas, kartais ir kitos išraiškos. Potrauminis stresas - tai traumos pasekmė, persekiojanti žmogų visą likusį gyvenimą. Tai gali būti reakcijos į garsus, vaizdus, kvapus, paniškos baimės atsiradimas, vietų vengimas... Galbūt taip vadinami flešbekai (flashback angl.), – iššokančios įvykių nuotrupos, sutrikęs miegas, sutrikusi mityba, lytinė disfunkcija. Aibė sutrikimų, kurie yra platūs, nes potrauminis stresas pasireiškia labai įvairiai. Galiausiai, traumos išraiška – du banginiai, tai depresija ir nerimas.

Na o kodėl žmonės kreipiasi į specialistus? Kreipiasi, kai negali savarankiškai susitvarkyti su tuo, ką yra patyrę. Deja, negaliu pakomentuoti dėl ko kreipiasi pas kitus specialistus, bet aiškiausiai su trauma sietini suaugę žmonės, besikreipiantys dėl patiriamo smurto ir netekčių. Ypač tai aktualu šiuo metu, dirbantiems su pabėgėliais iš Ukrainos. Turime didžiulį kiekį žmonių, traumuotų dėl ten vykstančio karo. Tai yra įvairiausi praradimai: artimų ryšių, turto, namų, sveikatos ir įvairiausi kiti su tuo sietini dalykai. Savo praktikoje daugiausiai dirbu su vaikystės traumomis, tad ir žmonės, kurie kreipiasi į mane, ateina spręsti savo vaikystėje įvykusių psichologinių traumų pasekmių.

Į Jus kaip minėjote dažniausiai kreipiasi žmonės po patirtų vaikystės traumų. Ar galima teigti, jog asmeniui patirtą vaikystėje traumą sunkiau išveikti nei suaugusiojo amžiuje patirtą trauminį išgyvenimą?

Visų pirma, skiriasi darbas su patirta trauma brandžiame amžiuje ir patirta trauma vaikystėje. Pavyzdžiui, žmonės, atėję su potrauminio streso sutrikimu, yra motyvuoti dirbti ties įvykiu, norėdami išspręsti tai, ką jie atsinešė į terapiją. Taip, būna ir vengimo gilintis į trauminį įvykį. O traumos negalime išspręsti nesigilindami į tai, kas konkrečiai įvyko ir to pasekmes, nepriimdami kylančių jausmų, negalėdami detaliai atpasakoti. Po gamybinių traumų, užpuolimų ar seksualinės prievartos neretai taip būna. Tokiam klientui sunku prisiminti ir kalbėti apie tai, kas įvyko. Priešingai – norisi visa tai kuo greičiau pamiršti ir niekada nebegrįžti. Psichologo darbas yra padėti gilintis į patirtis, prisiminti viską iki smulkiausių detalių ir padėti išbūti su kylančiais jausmais, mintimis ir suvokimais – perdirbti traumą. Taigi, neišvengiamai kalbos visuomet būna. Tendencija tokia, – patyrus traumą jau esant suaugus, motyvacija spręsti ją būna didesnė.

Aptarėme, kas yra psichologinė trauma ir kaip ji pasireiškia žmonių gyvenimuose. Kanadietis psichologas – psichoterapeutas G. Mate savo darbuose aptardamas psichologinės traumos priežastis daug dėmesio skiria prieraišumo stokai vaikystėje, autentiškumo nebuvimui...Kaip Jūs galvojate, kaip tai siejasi su psichologine trauma?

Aš daugiau nei pritariu šioms gydytojo mintims. Būtent todėl, kad tėvų santykiai su vaikais buvo nepakankami, vaikai negavo pakankamai rūpesčio, dėmesio, meilės, – vaiko psichika vystėsi kompensuodama tai, ko negavo. Suaugę tokie vaikai ir taiko tuos ydingus kompensacinius elgesius siekdami jaustis adekvačiais, vertingais ir gyvenančiais prasmingai. Auginti vaikus idealiomis sąlygomis (taip, kaip reikėtų), mes deja, neturime galimybių. Jei psichoterapijoje jau esame susitvarkę su savo traumomis, tikėtina jų neperduosime savo vaikams. Iš kartos į kartą. Perduodamos traumos gali reikštis kaip agresijos išraiškos, meilės trūkumas, vaiko autentiškumo ribojimas, šilumos, prieraišumo trūkumas. Visa tai neišvengiamai keliaus tarsi genetinis paveldas mūsų vaikams ir anūkams. Emocinį ryšį gali kurti tik tėvai, kurie patys yra emociškai prieinami. Jei tėvai tokio ryšio negavo, tai kaip jie galės tai suteikti savo vaikams? Visiškai pritariu gydytojo G. Mate mintims, žaviuosi jo darbais ir veikla.

Svarstau, jog išties labai sunku neperduoti ateities kartoms šilumos ir meilės trūkumo, prieraišumo stygiaus. Taigi kalbant toliau kyla klausimas: ar yra būdų, padedančių mylėti vaikus pilnavertiškai, nors patiems tėvams trūko meilės ir šilumos bei prieraišumo?

Nepaisant to, kad dabartinė tvarka visuomenėje nėra tobula, mūsų psichikos sveikatos traumos pobūdis keičiasi. Prisiminus praėjusius dešimtmečius, mano kartos žmones, galima teigti, jog mes patyrėme žymiai daugiau fizinio smurto nei dabar patiria mūsų vaikai. Jau tapo aišku, kad fizinis smurtas prieš vaikus yra netoleruotinas ir žalojantis. Tai transformavosi visuomenės edukacijos dėka, nors ir mažais, bet žingsneliais, taip smurto atvejų pasitaiko vis rečiau. Tačiau psichologinio-emocinio smurto apraiškų vis dar daug. Pradedant patyčiomis mokykloje, tėvų atsiribojimu į darbą, socialinių tinklų poveikiu. Tėvų išgyvenimai darbe neretai parsinešami į šeimas. Todėl nepaprastai svarbu išspręsti savo asmenines psichologines traumas ir taip nutraukti tą ydingą ratą. O kad neperduotume, turime pasikalbėti su kažkuo apie tai, kas su mumis vyko, priimti, įsisąmoninti negatyvias patirtis. Tuomet atsiranda galimybė labiau atsigręžti į save ir į meilę, jaučiamą sau, bei kartu perduoti tai savo vaikams. Juk negalime duoti kitiems to, ko patiems trūko. Sunku pradėti stipriai mylėti, jei pats buvai nemylimas.

Sutinku su Jūsų išsakytomis mintimis ir pritariu, jog stiprios meilės patyrimas mūsų gyvenime yra išties labai svarbus. Manau, galime pereiti prie pasekmių, kurias sukelia psichologinė trauma. Su kokiomis psichologinės traumos pasekmėmis dažniausiai susiduria klientai, ateinantys pas Jus į konsultacijas?

Tokie žmonės paprastai į konsultacijas atsineša savęs praradimą: jie yra praradę savo ribas, gyvenimo prasmę, džiaugsmą, pasitikėjimą savimi ir kitais. Kartais būna atsitolinę, aštrūs ir pikti. Jiems ir patiems sunku su tuo gyventi. Kitas dalykas – tokių žmonių depresyvumas. Nesakyčiau, kad jie visi serga depresija. Toks labiau bendras gyvenimo džiaugsmo nebuvimas pasireiškia. Tiesiog žmogus gyvena, bando pasidžiaugti savo gyvenimu ir netgi teoriškai turėtų kuo pasidžiaugti, bet to džiaugsmo kaip nėra, taip nėra. Tokia ir yra ta nusiskundimų bazė, su kuria aš dažniausiai ir susiduriu, dirbdamas su savo klientais.

O su kokiais iššūkiais susiduriate Jūs kaip terapeutas konsultuodamas tokius klientus?

Na, vienas iš pagrindinių iššūkių, – atrasti vietos meilei žmonėms, bendrąja prasme, išklausius klientų patirtis. Kaip gali gyventi tokie žmonės, taip siaubingai žalojantys savo vaikus?! Kaip? Nepasiduoti apimančiam nihilizmui, kai pasaulis po visos dienos konsultacijų atrodo visiška juodoji skylė... Bet turiu savų būdų kaip tvarkytis su nemaloniais jausmais, kitų išgyvenimais ir nepasiduoti tam nihilizmui. Palieku jį gamtoje, sporte, naktiniame danguje...

Kaip gyventi toliau patyrus psichologinę traumą? Pasidalinkite efektyviais būdais, galinčiais padėti gyventi su trauma.

Aš esu psichoterapijos proponentas. Mano akimis, – psichoterapija – tai pats tiesiausias būdas susitvarkyti su tamsa, atsiradusia emociškai ir psichologiškai sužalotame žmoguje, trukdanti pilnavertiškai gyventi. Tikriausiai prasminga pakalbėti ir apie kitas, galinčias padėti priemones einant savipagalbos keliu. Saviterapija – mano siūlomas metodas, t.y. rašyti dienoraštį, – labai atvirą, nuoširdų, gilų, nesibaiminant užkabinti pačias tamsiausias ir juodžiausias savo sielos kerteles. Tiesiog rašyti dienoraštį sau. Niekam kitam, tik sau! Tai tarsi pokalbis su savo tikruoju aš, padedantis užmegzti ryšį ir su kitomis, sužalotomis savo dalimis, pamatyti jas įvairiu kampu. Įsiklausyti į save, suprasti savo poreikius, kurie jų yra tikri, kurie – ne. Suprasti, kurie poreikiai ateina iš traumos, o kurie iš tikrojo aš. Pavyzdžiui, kasmet norėti naujesnio automobilio tikriausiai nėra tikrasis poreikis, greičiau tai labiau bandymas kompensuoti tai, ko neturėjai anksčiau. Kaip ir kiti netikri poreikiai ar elgesiai – persivalgyti, persidirbti, perdėtai rūpintis išvaizda ir panašiai...

Gal galite patikslinti, kaip atskirti, kurie poreikiai ateina iš traumos, o kurie ne? Tikiu, jog žmonėms sunku tai padaryti.

Trauma moka mus labai gerai įtikinti, kad mums to reikia ir paaiškinti kodėl. Štai kodėl psichoterapija arba atviro ir sąžiningo ryšio su kitu žmogumi turėjimas yra puiki priemonė pamatyti kur mes „malam š.“. Šaunu, kai atsiranda žmogus, galintis nuoširdžiai pasakyti: „seni, ar tau to tikrai reikia ar bulshitini save?“ Mūsų, kaip specialistų, darbas yra labai atvirai ir paprastai užduoti klausimus: ar tavo elgesys iš tikrųjų tau yra naudingas, ar teikia prasmės, kur jis nuveda ir kas vyksta po to, kai pasielgi taip, kaip tu norėtum. Sąžiningai atsakyti į juos sunku, – giliai viduje suprantame, kad meluojame sau ir neretai tų atsakymų vengiame. Iš kitų žmonių išgirdę tokius klausimus turbūt pasipiktintume, – kaip jie drįsta? Tie karštieji taškai ir parodo, kas su mumis yra ne taip.

Ar tiesa, kad poreikiai, kurie atsirado dėl traumos (pavyzdžiui, prieraišumo stoka, paliekanti randus visam gyvenimui), yra ne taip lengvai patenkinami kaip įprasti poreikiai, tokie kaip alkis, troškulys, nuovargis ir kt.?

Skaudžiausia vaikystės traumos dalis yra tai, jog net visiškas mūsų poreikių patenkinimas negali mumyse užpildyti tuštumos, atsiradusios dėl traumos. Mums to prieraišumo, dėmesio, meilės, rūpesčio, globos, žaidimo, – viso to mums trūko, kai mes augome, vystėmės, kai formavosi mūsų smegenų jungtys, mūsų psichika, kertiniai įsitikinimai. Šiandien, net jei mes tai ir gausime, gausime su kaupu, – nieko nepakeis. Tai tarsi juodoji skylė neturinti dugno, pabaigos. Visa kas į ją patenka dingsta negrįžtamai.Jei būtų taip lengva ar paprasta užpildyti tą tuštumą, vaikystės trauma nebūtų didelė problema. Tarkime, nemylėjo tėvai – suaugę susirandame mylintį mus žmogų ir problema tarsi turėtų išsispręsti. Deja. Mes ne automobilis, kurio sulūžusias detales pakeitus, jis veiks kaip naujas. Kai esame sudaužyti, labai sunku sulipdyti tas šukes atgal ir atgauti buvusią formą, kurios mes dažnai net ir nežinome.

Grįžkime prie efektyvių savipagalbos būdų, galbūt dar norėtumėte papildyti?

Pasakysiu taip: miegas, maistas, judėjimas, gamta, prasmingas veikimas – dalykai, padedantys palaikyti psichikos sveikatą, gerinti būklę. Per mažai laiko leidžiame gamtoje, pernelyg esame prisirišę prie prasto maisto, prie neigiamai mus veikiančių pramogų... Nesu ortodoksas, manantis, kad visiškai uždraudus tokius dalykus, kaip nesveikas maistas ar besaikis vartojimas, socialiniai tinklai, ir suvarius visus į samanotas bakūžes miške viskas pagerės. Nepagerės. Tačiau pasistengus nors truputėlį grįžti atgal į save... Bus geriau mums, o kartu ir aplinkiniams. Ir mūsų vaikams, o tai reiškia ir ateities kartoms. Meditacijos nereikėtų pamiršti. Kuo daugiau mūsų gyvenime minėtų dalykų, tuo jis tikresnis tampa. Jei šie dalykai ir nepadeda išgyti, tai bent palaiko gerą fizinę ir psichinę formą – tikrai taip!

Taigi sveikas gyvenimo būdas, optimalus sportas, dienoraščio rašymas, laikas sau, pokalbis su patikimu ir atviru žmogumi, ryšio su gamta atradimas – svarbūs ir efektyvūs savipagalbos būdai, kurie padeda jaustis geriau...

Negaliu teigti, jog renkantis šiuos būdus absoliučiai viskas bus gerai, tačiau kad bus geriau tikrai nekyla abejonių 😊