Besąlyginis priėmimas. Kas tai yra ir kaip tai veikia?
Besąlyginis priėmimas...Atrodo, jau nemažai kalbėta, tyrinėta, analizuota. Praėjusių metų pavasarį šia tema apsigyniau magistro darbą, gauti tyrimo rezultatai publikuoti moksliniame žurnale, parašytas straipsnis svetainėje TU NE VIENAS, publikuotas ir šioje svetainėje... Tačiau, regis, dar kažko trūksta. Ir tas kažkas tikriausiai yra asmeninė patirtis, paremta ne mokslu, literatūra, bet pačiu gyvenimu...
Tai štai, pasidalinti savo patirtimi pakviečiau psichologą prof. dr. A. Perminą.
Martyna Melinytė
Gal galėtumėte pasidalinti, kas, Jūsų nuomone, yra besąlyginis kito asmens priėmimas?
Na tai yra tai, ką Jūs pasakėt, priimti kitą žmogų be jokios sąlygos. Be jokių išankstinių norų, lūkesčių, teigiamų ir neigiamų nuostatų, priimti viską, kas yra žmoguje: jo elgesį, jo emocijas, jo mintis, viską.
Gal galėtumėte išskirti besąlyginio priėmimo savybes? Paminėjote, kas jis yra, o gal galima išskirti besąlyginio priėmimo aspektus, kuo jis pasižymi, iš ko mes galime atpažinti, kad kitas žmogus mus besąlygiškai priima?
Kaip galima atpažinti? Greičiausiai iš pojūčio, iš savijautos... Su besąlygiškai priimančiu žmogumi jautiesi drąsiau, jautiesi toks, sakykim, harmoningesnis, nebijantis parodyti savo vidinių savybių. Išsireiškus paprastai, leidi sau būti savimi, leidi sau būti toks, koks būni, pats su savimi... Reiškia toks žmogus nesąlygoja: neskatina ir nebaudžia. Jeigu kažką pasakai, kas kitam žmogui gali atrodyti keista, gal nepriimtina, tau nebus duota suprasti, kad tai, ką pasakei ar pagalvojai yra netinkami dalykai ir dėl to kažkas su tavimi yra ne taip. Žmogus priima viską ir tu jautiesi priimamas... Ir netgi skatinimų neteikia: „va va tu gerai čia elgiesi“ arba „tu gerai čia mąstai“. Yra nuomonė, kad už gerus dalykus reiktų girti, tačiau pagyrimas taip pat nerodo besąlyginio priėmimo, nes jei giri, tai reiškia žinai, kaip reikia elgtis ir kaip elgtis nereikėtų. Kitaip sakant, besąlyginis priėmimas - tai yra žmogaus vertinimas už tai, kad jis yra toks, koks yra, nes žmogus ir yra įdomiausias toks, koks yra. Vertingiausias, gražiausias, geriausias, originaliausias yra toks, koks yra. Tai va, jei pavyksta tokį santykį sukurti ir tave priima visokį, ne tiktai patogų, bet visokį – tai yra laimė.
Kaip minėjote, prie tokio žmogaus jautiesi drąsesnis, harmoningesnis ir t.t. Tai tikriausiai mums visiems tai būdinga ir negalėtume išskirti, kad pavyzdžiui kito žmogaus visiškai neveikia besąlyginis priėmimas. O sakykim, Jums asmeniškai pačiam, kuo yra svarbus besąlyginis priėmimas? Kai Jus priima besąlygiškai ir kai Jūs priimate kitą besąlygiškai?
Gerai, jeigu taip atsitinka. Jeigu mane priima besąlygiškai, tai reiškia, aš turiu namus, aš turiu kitą žmogų, su kuriuo galiu būti toks, koks esu... Nereikia galvoti, ką pasakyti, kaip pasakyti. Tai labai šaunu. Ar taip gali būti kiekvienoje situacijoje ir su kiekvienu žmogumi visą laiką? Greičiausiai, ne. Tai atsitinka gana retai ir tai turėtų būti begalinė laimė ir didysis stebuklas, kai kitas žmogus viską viską tavyje priima. Dar vienas aspektas apie besąlyginį priėmimą yra susijęs su kūryba. Galima galvoti, kad kitas, priimantis žmogus padeda tau pačiam savyje atrasti kažką naujo. Kai tave priima, tu jautiesi saugus, atsipalaiduoji, šneki, pasakoji, daliniesi ir staiga suvoki, kad jau šneki naujus dalykus, kurių nebuvai anksčiau sugalvojęs ar kam sakęs. Reiškia, čia ir dabar randasi kažkas naujo. Galima tai pavadinti kūryba. Besąlyginis priėmimas tavyje aktyvuoja reiškinius, kurie paprastai snaudžia pasislėpę. Be to, du žmonės, kurie vienas kitą priima besąlygiškai, būna vienas su kitu kaip su asmeniu, šiuo atveju kitas žmogus yra ne tas, kurį gali panaudoti kažkokiems tikslams pasiekti, bet tas, su kuriuo tiesiog esi. Tokie žmonės kuria vienas kitą. Aiškiausiai toks santykis yra aprašytas M. Buberio knygoje „Aš ir tu“.
Kuo man svarbus besąlyginis priėmimas dar? Stengiuosi priimti kitą žmogų. Stengiuosi priimti, kai esu santykyje. Greičiausiai tokių žmonių, su kuriais turiu tokį santykį, yra nedaug. Tai, galima sakyti, yra patys artimieji. Dėl ko stengiuosi? Stengiuosi, nes tai yra buvimo kartu esmė: kai vienas kitą priima, kai vienas kitą stengiasi suprasti. Nes tiktai tada yra įdomu, tada yra iš tikrųjų įdomu...Visais kitais atvejais, vieną žmogų gali pakeisti kitu ir t.t.. Tai būtų kito žmogaus panaudojimas vienu arba kitu tikslu. Čia apie artimuosius kalbant. Jeigu apie tokius mažiau pažįstamus žmones... Žmogus yra įdomus, bet jis yra įdomus tada, kai tu su juo kuri santykį. Kuriant santykį, svarbu, kad santykis būtų autentiškas, t. y. paremtas besąlyginiu priėmimu. Aišku, santykį kuri po truputį... Po truputį žmogus tampa tavo artimu. Galbūt kažkam tokio santykio nereikia. Viskas yra teisinga ir priimtina.
Gal galėtumėte pasidalinti, kaip Jūsų gyvenime, kasdienybėje reiškiasi kito asmens priėmimas? Kaip Jūs priimate artimą žmogų ar pažįstamą?
Taip ir reiškiasi, kad išklausai žmogų ir nereaguoji, nesistengi jam demonstruoti, ką jis padarė taip arba ne taip. Kiek tai pavyksta. Vėlgi, tai yra idealus gyvenimas, kai priimi viską. Nes visi, ir aš tame tarpe, turime norų, baimių, lūkesčių ir todėl iš kito žmogaus kažko tikimės. Galima sakyti, gyvenimas yra sudarytas iš dviejų dalių. Kartais tu stengiesi suprasti ir priimti kitą, galima sakyti tokioje situacijoje abu praturtėja, bet kartais dėl įvairių priežasčių, pvz.: laiko trūkumo, skubėjimo arba dėl kažkokių lūkesčių, tu neįsiklausai, nesistengi suprasti, reaguojį į kitą, kaip į neatitinkantį tavo lūkesčių, netenkinantį poreikių. Tai yra jau neautentiškas santykis. Kyla emocijos, dažniausiai blogos emocijos, nes tas žmogus nepatenkina tavo lūkesčių, neduoda to, ko tu tikėjaisi. Tai čia jau būtų nebe besąlyginis priėmimas, o priėmimas su sąlyga.
Besąlyginio priėmimo metu stengiatės atsiriboti nuo vertinimo... Bet kaip sunku atsiriboti, manyčiau? Norisi vertinti kitą žmogų...
Ko gero sunkiausia nevertinti yra bendraujant su artimaisiais, nes tu kažko tikiesi, nori ir tų lūkesčių artimieji gali nepatenkinti, nes jie turi ir savus norus, kurie yra kitokie, nei tavieji. Psichologo bendravime su klientu nevertinimas sudaro buvimo kartu su klientu esmę. Žinoma, psichologui gali trukdyti ankstesnės patirtys, kai praktikoje jau daug kartų yra tekę susidurti su panašias problemas turinčiais žmonėmis, ir pradeda atrodyti, kad viską žinai ir apie šį klientą. Dar yra skirtingas teorinis įvairių konsultavimo mokyklų požiūris į tai, kas vyksta konsultavimo metu. Ne visi požiūriai vienodai vertingu laiko besąlyginį priėmimą.
Tikriausiai jau anksčiau minėjote apie besąlyginio priėmimo trukdžius. Jūsų nuomone, kas dar trukdo pasireikšti besąlyginiam kito asmens priėmimui be norų, lūkesčių ir laiko stokos?
Jeigu žiūrėti pagal M. Buberį, tai galimi du santykiai su žmonėmis, savimi ir kt. - du „aš“. Pirma, kai tu žiūri į kitą žmogų ar save kaip į daiktą, kurį galima panaudoti, iš kurio galima gauti kažką, kuris gali atlikti vienokią arba kitokią funkciją. Ir jis tada yra vertingas tiek, kiek jis gali duoti, nesvarbu ko, dėmesio, paslaugų, pinigų ar dar kažko tai. O kitas variantas - tai yra „aš – tu“ santykis, kai į kitą žiūri kaip į asmenį, kuris yra unikalus ir daugiau nieko. Jo pagrindinė vertybė ir yra, kad jis yra unikalus. O tam, kad išbūti su juo unikaliame santykyje, tu irgi turi būti unikalus, t.y. turi būti atviras.
Reikia atvirumo, kitaip nieko nebus.
Vidinio atvirumo sau. Būti atviru reiškia išreikšti save. Reiškia tu turi ne tik kitą besąlygiškai priimti, bet būti ir suprasti, kas darosi su tavimi pačiu ir nebijoti to išreikšti. Jeigu su tavimi santykyje vyksta kažkokie reiškiniai, kyla negeros emocijos, tai tas emocijas išreiški, bet vis tiek kitą stengiesi priimti. Nesvarbu, kad dabar pyksti, kitas tau nepasidaro priešu, vis tiek lieka artimas.
Aišku. Tai tada tikriausiai dar pratęskim apie tai, kas padėtų žmonėms tapti labiau besąlygiškai priimantiems. Šiuolaikiniame pasaulyje klestint egocentrizmui besąlyginis priėmimas dažnai užmirštamas, praranda savo vertę. Kaip manote, kas šiuolaikiniam žmogui padėtų priartėti prie besąlyginio priėmimo ir juo gyventi? Kas Jums asmeniškai padeda?
Na visų pirma, tai besąlyginio priėmimo patyrimas. Galima galvoti, kad besąlygiškai priimantys asmenys besąlyginį priėmimą perduoda ir kitiems. Žmonės arba tam tikros žmonių grupės, tarp kurių yra daugiau besąlyginio priėmimo. Reiškia jeigu tu tai patiri, tu išmoksti to. Tai yra išmokimas į kitą žiūrėti kaip į asmenį, Na ir visa kita, pavyzdžiui, yra ekologinis požiūris į medį, į gyvūną ir apskritai į gamtą, ne kaip į kažką, ką gali panaudoti, kas gali tavo gyvenimą pagerinti, bet kaip į reiškinį, kuris yra savaime unikalus ir neturi tau tarnauti. Ar parkas yra gražus vaizdas ir daugiau nieko? Tai irgi yra suvokimas, kad gamta yra kaip asmuo, svarbi pasaulio dalis, kurią tu turi gerbti. Tai va, toks pagarbos santykis ne tik su žmonėmis, bet ir su visais kitais reiškiniais. Dar knygų skaitymas prisideda prie didesnio besąlyginio priėmimo išmokimo. Skaitydamas grožinę literatūrą, pamatai daugybę gyvenimų ir daugybę požiūrio taškų, kurie gali nesutapti su tavo požiūrio tašku ir tu mokaisi priimti tą tokį kitoniškumą. Galima mokytis iš santykių šeimoje. Įprastai didesnis ar mažesnis kito priėmimas atsiranda iš vienokio ar kitokio santykio su tėvais. Na o kaip dar mokytis... Tai yra ištisa humanistinės psichologijos pakraipa. Eidamas pas tokios pakraipos psichologus taip pat gali mokytis besąlyginio priėmimo.
Tai ne visi psichologai geba priimti besąlygiškai? Tiktai tam tikros pakraipos?
„Geba“ žodis nelabai tinka. Didžioji dalis psichologų tai geba, bet kai kurios mokyklos nesiremia besąlyginiu priėmimu. Labiausiai tai akcentuoja humanistinės pakraipos psichologija. Kitose tai nėra taip svarbu. Kitose akcentuojami ir į paviršių iškeliami kiti dalykai. Galbūt taip sakykim, kad tos psichologijos pakraipos, kurios santykį tarp kliento ir terapeuto laiko terapiniu, besąlyginį priėmimą laiko svarbiu vienaip arba kitaip. Santykį tarp dviejų žmonių, čia ir dabar santykį, nes santykis turi įvairių išmatavimų. Psichoanalitinė psichoterapija gali būti paremta santykiu, tik ne tokiu, kuris yra pagrįstas besąlyginiu priėmimu.
Kas Jums asmeniškai padeda būti besąlygiškai priimančiu?
Greičiausiai tai yra išsiugdytas santykis su žmonėmis, kuris irgi nėra absoliutus. Kažką priimi labiau be sąlygų, kažkam keli sąlygas. Galima galvoti, kad gyvenime yra tokie periodai, kai besąlyginio priėmimo yra daugiau ir mažiau. Tai priklauso dažniausiai nuo aplinkybių. Be to, besąlyginiam priėmimui reikalingas laikas. Jei turi viską staigiai padaryti, tai nėra kaip išbūti su kitu, išlaukti, kol jis atsivers. Bendravimas yra lėtas procesas. Bendravimui turi būti skirtas laikas. Jei esi ilgesnį laiką su žmonėmis, artimaisiais, tai tokią būseną, santykį palaikyti yra lengviau. Na ir apskritai, pačiam būti priimančiu padeda buvimas su besąlygiškai priimančiais žmonėmis.
